Alternatyvios kelionių nuorodos
Apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ išgirdau tik kai mano dukra gimnazijoje mokėsi lietuvių literatūrą. Bestudijuojant universitete, kai atsidarė specfondai ir sprogo leidyba, atsivėrė galimybė skaityti geriausią literatūrą, bet tik ne „Tūlą“, nes tuo metu ji tiesiog dar nebuvo išleista. „Tūlą“ užpernai Kalėdų proga man padovanojo draugė, kuriai, matyt, nusibodo laukti, kol aš pati imsiuosi veiksmų,…
Pamenate eilutes iš ketvirtos „Silva Rerum“ knygos? Po kelių dienų, Hermaniškėse, dėdės dvare, kur jie apsistojo, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša sūnėnui Pranciškui Ksaverui vėl prabilo apie pasirinkimą, sprendimą. Tada jis ir ištarė: „Pažvelk, ten tavęs laukia visas pasaulis“: vaiskią gruodžio dieną jie stovėjo ant Nemunėlio kranto, žvelgdami į baltą didžiulę Šionbergo, vietinių valstiečių vadinamo…
Tai buvo paskutinis laisvos vasaros savaitgalis ir paskutinė kelionė į gilią ramybę, prabangą šiemet, žmonių dažniausiai lenkiamas, neturistines, neapibokštintas ir dėl to mano mylimiausias vietas Lietuvoje. Viena iš jų – Biržų giria. „Apkabink man kaklą stipriau, kad tą valandą, kai smaugs kartuvių kilpa, prisiminčiau tavo rankų apkabinimą“ – pasak tikros istorijos, o gal legendos, kurią…
Vakar prasidėjo Adventas, o aš mintyse vaikščioju tais pačiais takais kaip prieš tris mėnesius. Baigiantis vasarai antrą kartą per vasarą keliavome Biržų krašte. Prisipažinsiu, kad šiemet įsimylėjau tuos kraštus, grįžusi net kurį laiką naršiau Aruodą su filtru Biržai. Kol kas nelabai rimtai, bet vis tiek. Tai štai, keliaudami Biržų kraštuose nusukome į žvyrkelį tarp kelių…
Juodkrantės švyturį radau eidama Juodkrantės pažintiniu dendrologiniu taku. Jokios nuorodos jame į švyturį neaptikau, bet, maždaug žinodama kryptį, ryžausi nuklysti vienu iš miško takų į Raganos kalną (ne Raganų, anas yra kitoje Juodkrantės pusėje), ant kurio švyturys ir stovi. Be nuorodos dar geriau, nei kai pirštu parodoma į kiekvieną lankytiną objektą nepaliekant atradimo džiaugsmo. Iš tiesų…
Kiekvienas, kas baigė lietuvišką mokyklą ar bent kiek domisi šalies istorija, žino, kad Lietuvos vardas kildinamas ir nuo nedidelės upelės vardu Lietava, arba Lietauka, kaip ją vadino rusakalbiai sentikiai pakrantės gyventojai, kai Perelozų kaimas dar buvo gyvenamas. Lietava yra dešinysis Neries intakas, vos 11 kilometrų su trupučiu ilgio, iš jų tik keturi kilometrai belikę upės,…
Abejingumas ir užmarštis, taip norisi apibendrinti įspūdį apsilankius Gornostajiškių dvare netoli nuo Eišiškių, pačiame pasienyje su Baltarusija. Dvaras ranka pasiekiamas nuo Eišiškių piliavietės, kuri dar vadinama ir Gornostajiškių piliaviete. Sodyba pastatyta kadaise, matyt, labai gražioje vietoje ant ežero kranto, bet dabar tą grožį sunkiau įžvelgti, nes dvaro sodybos teritorijoje gyvenama. Atvykus pasitinka alėja, kaip ir…
Eišiškės ilgą laiką buvo „atsarginis“ variantas, taip ir nerealizuotas iki karantino, nes amžinai pritrūkdavo laiko. Dabar, sėdint namie, keliavimai labai nenutolsta nuo nakvynės vietos. Eišiškės palyginti netoli nuo Vilniaus (pirmyn ir atgal bus apie šimtą dvidešimt ar trisdešimt kilometrų) ir yra labai labai sena Lietuvos gyvenvietė – Vytauto Didžiojo laikų ar dar senesnė. 1384-1402 metais…
Besibaigiant antrai karantino savaitei, artėjant šiltajam šeštadieniui, atėjo mintis atidžiau pasižvalgyti aplink Vilnių, kur vis dar pakanka menkai žinomų, neturistinių, neatrastų vietų. Siekiant patirti kuo mažiau kontakto ir išlaikyti distanciją tai svarbu (skaitant po kelerių metų gali būti sunku suprasti). Taip suradau Nemenčinės piliakalnį, dar vadinamą tiesiog Piliakalniu, toks jo vardas. Pamaniau, kad jeigu aš…
Lazdynai dabar ne pats madingiausias gyvenamasis rajonas, bet premiją architektams būtų galima skirti vien jau už tai, kad projektuodami paliko daug erdvės, žalumos ir mažai plyšių šiandieniniams vystytojams. Istorinėje informacijoje rašoma, kad Lazdynų mikrorajonas prieš penkiasdešimt su viršum metų buvo įkurtas vietoje kaimelio, kuris seniau vadintas Leszczynnik, Leszczynka, o prieš Antrąjį pasaulinį karą Leszczyniaki. Nuo…