Mes pirmą kartą lankėmės ne tik prie didžiųjų dzūkų ežerų, bet ir apskritai Lazdijų rajone, neskaitant tranzito į pasienį, todėl rėmėmės http://www.meteliuparkas.lt/ surašyta informacija, o ten pateikiamas lankytinų objektų sąrašas yra gana ilgas. Buvome sutarę, kad tiesiog važiuosime ir stosime, kur lieps širdis ir, deja, kiek leis laikas.
Pirma pažintis išėjo kiek fragmentiška. Žinoma, lipome į Metelių apžvalgos bokštą, apvažiavome Dusią, stojome pažemuogiauti. Dar užkopėme į Prelomciškės piliakalnį, ant kurio stovėta medinės jotvingių pilies. Neypatinga istorija – daug tokių piliakalnių Lietuvoje, bet šitas įsikūręs itin fotogeniškoje vietoje ant Dusios kranto.
Apvažiavę Dusią ratu, antrą kartą nuo Metelių pasukome link Statiškės kaimo. Metelių regioninio parko lankytinų vietų sąraše skaičiau, kad Statiškėje galima rasti Statiškės mūšio vietą – kur 1863 metų birželio 29 dieną vyko mūšis, kuriame kovėsi Povilo Suzino ir Viktoro Hlasko vadovaujami sukilėliai ir caro kariuomenė, kuriai vadovavo pulkininkas Skrodulis ir kapitonas Štern von Gviazdovskis. Taip pat vietą, kur mūšyje žuvę sukilėliai palaidoti.
Rankiodama po trupinį, kitur aptikau, kad P. Suzinas stojo kovon su stipria caro kariuomene, turėdamas vos dvylika karabinierių ir daug dalgininkų. Neatsilaikę prieš daug didesnę rusų kariuomenę sukilėliai traukėsi, mūšyje žuvo ir pats vadas.
Paveikslėlis iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Pawel_Suzin.jpg
Nežinoma tiksli P. Suzino gimimo data, 1837 ar 1839 metai. Taigi jam tebuvo 24 ar 26 metai. Tėvas gydytojas Kajetonas Suzinas buvo ištremtas į Sibirą už dalyvavimą 1831 m. sukilime – laisvos dvasios vyrų dinastija. Gimė Povilas Suzinas Orenburge, mokėsi karinėje mokykloje, tarnavo rusų kariuomenėje. 1861 m. su kariuomene atvyko tarnauti į Lietuvą. Tais pačiais metais dalyvavo patriotinėse demonstracijose Kaune, už tai grėse pavojus būti sulaikytam. Metęs karo tarnybą, bėgo į Prancūziją, po to į Italiją – Genujoje dėstė lenkų karo mokykloje, paskui vėl į Paryžių. Prieš sukilimą grįžo į Lietuvą. Prienų apylinkėse subūrė apie 300 sukilėlių, tarp jų kaimiečių, ginkluotų dalgiais. Į savo kovų vyrus kreipdavosi lietuvių kalba.
Per tuos pačius Seirijus reikia daryti lankstą ir važiuojant iš Metelių į Statiškę, bent jau taip mus nuvedė navigacija. Jos padedamas, pirmas važiavo brolis su savo visureigiu, jam tai kas, o iš paskos ir mano sportinis kupė, nuo Seirijų graudžiai ir garsiai pilvu lygindamas ant kelio vietomis gausiai supiltą žvyrą ir tuom, menka paguoda, prisidėdamas prie kelių taisymo darbų. O įvažiavus dingti jau nėra kur. Kelias iš Seirijų į Mockonis pradžioje yra iki skausmo paprastas kaimo kelias ir žemiems automobiliams jis neskirtas. Du automobiliai jame vargiai prasilenktų, blogiausiu atveju ir apsisukti nelabai būtų kur – nors verk. Bet kai pravažiavę miško atkarpą, paskui kaimą, vėl įlindome gilyn į mišką Mockonių pusėn, pamatėme ir geresnį kelią, ir sukilėliams skirtą koplytstulpį ir koplytėles.
Tai čia jie ir palaidoti. Amžiną atilsį ir amžina šlovė jums, vyrai.
Šituose laukuose Povilo Suzino vadovaujami sukilėliai nelygioje kovoje pralaimėjo daug didesnei ir geriau ginkluotai rusų kariuomenei.
O tas gražusis koplytstulpis iš paveiksliukų jau supuvęs ir sunykęs.
Beje, noriu pasidžiaugti dėl stendo ir padėkoti tiems, kas jį įrengė. Pažymint laisvės kovų datas ir įvykius, stende neapsiribojama provincialiai patogiu valdišku šimtmečiu ir išlaikomas kovų dėl Valstybės tęstinumas nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo iki mūsų dienų.
Mūšio vietą žymi ir lietuviškam kraštovaizdžiui visai nebūdingi medžiai. Kas, kada ir kodėl juos čia pasodino?
Dusia tą dieną ji buvo tamsi kaip Joninių naktis ir pasišiaušusi, kokios dažnai būna Kuršių marios. Sukdamas ratus aplinkui Dusią nuo vaikų akių gi nepaslėpsi galybės paplūdimių, o ir patiems jeigu ne išsimaudyti, tai bent atgaivinti kojas buvo didelis gerumas.