Ar, važiuodami greitkeliu, atkreipiate dėmesį į kelio ženklus su miestelių ir kaimų pavadinimais? Ar nebūna smalsu, kokių istorijų slypi už tų kartais paslaptingų vardų?
Ženklas „Aukštadvaris Semeliškės Paparčiai“ nuo greitkelio nukreipia Vievyje. Turint laiko, verta leisti sau porą valandų neskubant, nes tais keliais tikrai nepaskubėsi, pasivažinėti reto gražumo apylinkėmis. Tai dabar jose pabarstyta įprastų namų, apkaltų plastikinėmis dailylentėmis, kaimų su „Aibės“ parduotuvėmis, o nuo XVII amžiaus vidurio tuose pačiuose Paparčiuose, kelios dešimtys kilometrų nuo Vilniaus, du šimtus metų stovėjo įstabus dominikonų vienuolynas.
Į Paparčius mane atvedė šita nuotrauka iš Algimanto Semaškos knygos. Po keliolikos metų vaizdas gerokai pasikeitęs, nors ne visai.
Išsukus iš greitkelio, pirmiausia teks atkentėti Vievio gatvę, kurią pamiršo XXI amžius, muchosranskas, mintyse pavadinau, paskui aktyviai veikiantį sąvartyną, labai nesąžiningai šaukiamą Kazokiškių vardu. Kazokiškės graži istorinė vieta, ačiū Dievui, sąvartyno nesimato nuo jų bažnyčios kalvos. Galėjo pavadinti kokiu bevardžiu ar sąvartynu Nr. 2, jam gražaus vardo nereikia.
O po to nusiteikite kvapą gniaužiantiems vingiams perkeltine to žodžio prasme ir nusileidimams tiesiogine.
Paparčiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1387 metais – tie ar ne tie Paparčiai, šitieji yra labai seni.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždininkas Stanislovas Beinartas 1649 m. gegužės 21 dienos fundaciniu raštu Paparčiuose įkurdino dominikonų vienuolius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dominikonų Šv. Angelo Sargo provincijos tėvams dominikonams ir jų vienuolynui jis amžina teise ir neatšaukiamai dovanojo Paparčių dvarą ir Kazokiškių bei Tumilovičių palivarkus su juose buvusiomis bažnyčiomis.
Po kelerių metų, 1655-aisiais, fundatorius tuomet jau buvo miręs, įkurtas noviciatas, kuriame buvo ruošiami vienuoliai. Profesoriai, kurie beveik visi buvo studijavę užsienyje, jiems dėstė filosofiją, logiką, teologiją ir metafiziką.
Paparčių vienuolynas garsėjo turtinga biblioteka. Manoma, kad vienu metu ši biblioteka buvo didžiausia Lietuvoje, o dėl retų leidinių į vienuolyną atvykdavo svečių iš tolimiausių kampelių, garsių vardų, įskaitant vyskupą Motiejus Valančių, istoriką Mykolą Balinskį („Jašiūnų Balinskių dvaras“) ir kitus.
Apie tolumoje kyšančius du baltus bokštus ir nuostabų bažnyčios stogą savo knygoje „Kelionė Nerimi“ 1849 m. rašė grafas Konstantinas Tiškevičius. Bažnyčia turėjo septynis altorius, puošnią sakyklą, krikštyklą, marmuro grindis, čia būta žymių to meto tapytojų paveikslų.
Garbusis Stanislovas Beinartas pats norėjo būti palaidotas Paparčių šventovėje, todėl fundacijoje nurodė, gana toliaregiškai, kad jeigu mirtų pirmiau nei bus pastatyta bažnyčia Paparčiuose, pirmiau jį palaidoti Kazokiškėse, o vėliau pernešti kūną be iškilmių į Paparčių bažnyčią. Taip ir nutiko – fundatorius mirė po kelių mėnesių, rugsėjį, ir iš pradžių buvo palaidotas Kazokiškėse, o vėliau dominikonai perlaidojo jį naujoje bažnyčioje.
Remiantis istoriko Rolando Gustaičio informacija ant kryžiaus, pastatyto didžiojo altoriaus vietoje, Stanislovas Beinartas palaidotas po Vincento Ferariečio altoriumi. Po Šv. Marijos Rožinės altoriumi buvusioje kriptoje buvo palaidoti šio altoriaus fundatoriai kunigaikštis Boguslovas Kazimieras Oginskis su žmona Ana. Iš viso Paparčių bažnyčioje, pasak istoriko, priskaičiuojama 15 istoriškai patvirtinamų palaidojimų. Vaikščiojant buvusios bažnyčios vietą žyminčiais akmenimis lieka tik spėlioti, ar visų jų kauleliai taip ir liko po griuvėsiais, ar laiko ir žmonių buvo kažinkur išblaškyti.
Kaip apie daugelį vietų Lietuvoje, apie Paparčius galima retoriškai paklausti perfrazuojant – ką tie rusai su mūsų žeme padarė?
Beveik du šimtus metų klestėjęs vienuolynas buvo sunaikintas dėl vienuolių pagalbos 1863 metų sukilėliams. 1864 metų rugsėjį uždarytas, jame buvę 23 vienuoliai išsiųsti į kitus vienuolynus, pastatuose įsikūrė rusų kareiviai. Kai jie išsikraustė, vienuolynas ilgą laiką stovėjo tuščias, paskui – nugriautas. Rašoma, kad Žiežmariuose ir Jonavoje yra senų mūrinių namų, pastatytų iš Paparčių vienuolyno plytų. Grindų akmeninės plytos pateko į Kalvių bažnyčią. Vienuoliškos parapijos teritorija buvo suskaldyta ir priskirta Žaslių ir Kazokiškių parapijoms.
Šiandien iš vienuolyno nelikę beveik nieko, išskyrus koplyčią, kurią galima pamatyti po dešinei įvažiuojant į Paparčius. Ji anksčiau stovėjo miestelio kapinėse ir tai yra vienintelis išlikęs vienuolyno pastatas, neskaitant senųjų barokinių vartų, liguistos fantazijos prijungtų prie medinio namo.
Nuotraukomis nepatikėjau, bet medinis trobesys šiferio stogu iš tiesų priklijuotas prie barokinio fasado. Gal net labiau nenormalu, kad trobesys iki šiol nėra nugriautas.
O tai minėtoji koplyčia. Įvažiuojant ją pastebėti sunkiau, bet išvažiuodami užsukite. Toje vietoje būta senųjų kapinių.
Ir buvusių kapinių, ir buvusio vienuolyno teritorija gražiai sutvarkyta ir įamžinta. Toje vietoje, kur stovėjo vienuolyno pastatas, dabar bendruomenės namai. Senosios bažnyčios vietą žymi akmenys, o buvusį didįjį altorių – aukštas medinis kryžius. Prie vartų įrengta informacinė lenta.
Sėdint ant suolelio matyti keletas ūkiškų transporto priemonių, bet ne rusokolchozinė ferma, ir tai jau gerai.
Nueinant dėmesį patraukė kuklus ir skoningas stulpas prie tvenkinio. Medyje išrašyta, kad Paparčiai susiję su dar vienu šviesiu vardu iš daug naujesnių laikų – 1927-1928 metais čia klebonavo Vasario 16-osios Akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis („Musninkai. Signataras Alfonsas Petrulis“). „Būdamas kunigu, lengvų kelių nesirinko ir iki pat mirties dirbo neturtingose lenkiškose parapijose. Galima sakyti, kad visą savo kunigystę paneiginėjo tuomet populiarų pasakymą, kad Dievas lietuvių chalopų kalbos nesupranta. Sakė lietuviškus pamokslus, steigė lietuviškas draugijas, skatino mokytis, šviestis, užsiėmė lietuviškos kultūros skatinimu. Bažnyčios vadovybė už tai kilnojo drąsų ir atkaklų kunigą iš vienos parapijos į kitą“, ištrauka iš ten.
Žinoma, nuvažiavau prie dabartinės Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Atstumas netolimas, galima ir pasivaikščioti. Mano diletantiškai akiai ji neypatinga ir neišskirtinė, medinė, pagal architekto Filipovičiaus-Duboviko projektą statyta 1916 metais. Petrulio laikais buvo visai nauja.
Tačiau šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse galima pamatyti seną 24 vietų kolumbariumą. Nuo bažnyčios į gatvę nusisukusioje sienoje išlikusios dvi memorialinės plokštės Našlėnų dvaro savininkams Siručiams su mirties datomis – 1833 m. ir 1848 m. Kaišiadorių TIC informacijoje rašoma, kad dvaro savininkas Vladislavas Sirutis buvo Trakų prezidentu. Jo tėvas Florijonas Sirutis buvo Kauno žemės teismo teisėjas, Ketverių metų Seime Kauno atstovas, Seimo narių, prižiūrėjusių 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos galiojimą, narys.
Dar dvi palaidojimo vietos pažymėtos senais geležiniais kryželiais.
Grįždama užsukau prie Kazokiškių bažnyčios, vėlyvojo baroko (nuo anos senosios, fundatoriaus laikų, bažnyčios) ir ankstyvojo klasicizmo. Bažnyčia, suprantama, užrakinta, norint pamatyti nuo 1700 metų stebuklinga laikomą Marijos Nugalėtojos paveikslo kopiją reiktų atvažiuoti sekmadieniais į mišias.
Nuo kalvelės atsiveria fantastiški vaizdai ir, ačiū Dievui, nesimato sąvartyno.
Įdomūs šaltiniai, kuriais remiuosi: „Paparčių dominikonų vienuolynas“