Po kelių dienų, Hermaniškėse, dėdės dvare, kur jie apsistojo, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša sūnėnui Pranciškui Ksaverui vėl prabilo apie pasirinkimą, sprendimą. Tada jis ir ištarė: „Pažvelk, ten tavęs laukia visas pasaulis“: vaiskią gruodžio dieną jie stovėjo ant Nemunėlio kranto, žvelgdami į baltą didžiulę Šionbergo, vietinių valstiečių vadinamo Skaistkalne, bažnyčią — ten, kitame krante, buvo jau Infliantai, jau visiškai kitas pasaulis, čia, šiapus upės, jiems po kojomis, sulig jų žemėmis baigėsi Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Dar skaitydama prieš keletą metų buvau pažiūrėjusi žemėlapyje, kuriame Lietuvos krašte yra tos Hermaniškės, ir pasidėjau į stačiuką progai „kada nors“. Ir štai ji atsirado.
Neturėjau minties, kad rasiu (ar kad jis kada nors apskritai egzistavo) kokį nors ale Norvaišų dvarelį šiame Nemunėlio krante, bet Latvijos pusėje galima pamatyti ir aplankyti puikiąją Skaistkalnės katalikų bažnyčią, kurioje 1756 metų gruodžio dešimtąją keturiolikmetis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, kurio asmenyje man yra visiškai susipainiojęs realus XVIII amžiaus šviesuolis ir „Silva Rerum“ fikcija, tapo jėzuitų novicijumi.
Į Latviją sugalvojome pėsčiomis pereiti tiltu, automobilį palikę tėvynėje, Germaniškyje. Bet nesitikėjau, kad Germaniškis toks mažas: atrodo, tik įvažiavome ir jau teko apsisukti praktiškai ant valstybinės sienos, grįžti prie Germaniškio parduotuvės, pasistatyti mašiną ir tuomet jau elegantiškai kirsti sieną pėsčiomis.
Pirma nusifotografavome prie mūsų pasienio stulpų, paskui prie Latvijos. Jeigu ne pažymėta siena, pamanytum, kad Germaniškis ir Skaistkalnė tai vienas ir tas pats miestelis. Vis dėlto Skaistkalnė nuo Germaniškio skiriasi, ir ne Germaniškio naudai. Latvijos pusėje viskas iščiustyta, gėlynai sužydę. Gali būti, kad Skaistkalnė tiesiog yra reikšmingesnė savo šalies „sistemoje“.
Dar paklibinome duris pašto dėl atvirukų, bet šeštadienį buvo uždarytas. Bet mūsų pagrindinis tikslas buvo užkopti ant kalno, ant kurio stovi gražuolė barokinė Skaistkalnės bažnyčia. Ją 1692 metais pastatė jėzuitai. Sakoma, kad tai svarbiausias katalikybės centras Žiemgaloje ir po Agluonos antra svarbiausia katalikų bažnyčia Latvijoje. Didžioji dalis puošnaus istorinio interjero sukurta bažnyčios statymo laikotarpiu.
Tuo metu Lietuvoje jau kuris laikas reikėjo uždarose patalpose dėvėti kaukes, o Latvijoje dar ne. Bet mes drausmingi. Tik įėjus su kaukėmis į bažnyčią kunigas, kuris irgi ką tik buvo įėjęs, klausiamai latviškai konstatavo – jūs iš Lietuvos? Bažnyčią tik tik atidarė, ruošėsi krikštynoms, kurios paskui įžengė su svita ir fotografu ar operatoriumi, o mes, nenorėdami jiems trukdyti, truputį pasidairėme.
Nuo 2001 metų bažnyčią aptarnauja vienuolių pauliečių ordinas.
Kai būsite Skaistkalnėje, būtinai apeikite aplink bažnyčią. Šalia jos yra šiuo metu labai apleistas, bet vis tiek įspūdingas vienuolyno pastatas. Jis buvo pradėtas statyti kartu su bažnyčia, bet baigtas daug vėliau. Bažnyčios ir vienuolyno sode ant paminklo iškalti vienuolių vardai. Įdomu būtų ilgiau viską patyrinėti ir geriau suprasti, būtų gerai su gidu, tik tiek, kad oras buvo nedėkingas ilgam bidzinėjimui, lijo ir buvo gana žvarbu kaip rugpjūčiui. Grįžome Lietuvon tiltu kita puse. Labai gražus Nemunėlis po juomi teka, labai. Taip ir gali matyti tas „maudynes be jokio krikščioniško padorumo“, užsispyrėlę Marcianą, nuogą besimaudančią Nemunėlyje ir visam įsisupančią į pusbrolio Tadeušo širdį.
Ką noriu pasakyti, tai kad „Silva Rerum“ mylėtojams tai dar vienas lankytinas taškas – kaip Milkantai Žemaitijoje ir Milkūnai Milkantai prie Svirkų.