Įrašas apie Milkantus nuo pat publikavimo yra skaitomiausias. Didelis „Silva Rerum“ mylėtojų skaičius tapo didele paskata pasidomėti kita susijusia vieta in the middle of nowhere, nes, įtariu, ne man vienai, pirmose knygose apgailėjusiai liūdną Milkantų dvaro likimą, buvo šioks toks wtf o čia dabar kas? jausmas ketvirtojoje knygoje.
Nes pasirodė, kad be senųjų gerųjų Milkantų Žemaitijoje yra ir kiti, kitame Lietuvos krašte. Kur romane viskas sena, patamsėję, iškliorę, sudilę, dar likę nuo tetos Uršulės laikų, ir kur tuomet irgi buvo vėlyvas ruduo, kai kitas šuo, aršus mišrūnas, jo, Pranciškaus Ksavero, dar vaiko po šešerių metų grįžusio pavakariais iš Nesvyžiaus, kosinčio, kiaurais batais, kruvinomis sušalusiomis kojomis, nepažino.
Milkūnų (Milkantų) dvare prie Svirkų netoli nuo Adutiškio 1742 metų sausio 15 dieną iš tiesų gimė VU matematikos profesorius, filosofas ir, pasak biografų, labiausiai išsilavinęs iš Vilniaus jėzuitų Pranciškus Ksaveras Norvaiša, lenkiškai Franciszek Ksawery Milikont Narwoysz.
Labiau pasidomėjus skurdžiais įmanomais aptikti garbiojo jėzuito, kurio gyvenimas įkvėpė romaną, biografijos faktais akivaizdu, kad daugybė jų, įskaitant pažintį su prancūzų matematikais Rossignoliu ir Fleuret, į „Silva Rerum“ sugulė iš tikrojo mokslininko gyvenimo ir kam tokiais atvejais rūpi tos biografijos.
Pranciškus Norvaiša mirė 1819 metais ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinių vakariniame kolumbariume, kuris anuomet buvo nauja ir prestižine laikoma laidojimosi vieta. Kolumbariumo nišose būdavo užmūrijami karstai, o išorėje pritvirtinamos paminklinės lentos. Po Antrojo pasaulinio karo kolumbariumas buvo nugriautas (atstatytas 1999-aisiais), o jame buvę palaikai perlaidoti šalia Bernardinų kapinių koplyčios. Šiomis dienomis ten galima uždegti dar vieną žvakelę.
O į Milkūnus ar tai Milkantus užsukau viešėdama gimtuose kraštuose. Nuo Švenčionių iki Svirkų bus apie 19 kilometrų. Už Švenčionių prasideda pasienio zona, o Svirkos jau visai netoli nuo Baltarusijos. Milkūnai prasideda dar nepasibaigus Svirkoms, tik reikia išsukti iš kelio į Adutiškį ir kirsti miestelį.Svirkų dvaras minimas nuo XIV a., bet kol kas nepavyko sužinoti, nei kada ir kokiomis aplinkybėmis Svirkos ir Milkūnai atiteko Norvaišoms, nei koks buvo tolesnis dvaro likimas, nei kur būta dvaro sodybos. Pasitaiko, kad seną dvarvietę nurodo, išduoda ar tai senų medžių alėja, ar užsilikusi koplyčia ar oficina, bet nei Milkūnuose, nei Svirkose praeities pėdsakų neaptikau.
Visi Milkūnai dabar kelios sodybos. Išmaltu kaimo keliu paėjau į vieną pusę, į kitą. Lynojo, žvarbo rankos. Dabartiniuose Milkūnuose galima stipriai suabejoti, ar Pranciškaus Norvaišos biografijoje nebuvo kas pripainiota.
Miela Daiva, ačiū, kad ne tik skaitote, bet ir keliaujate bei tokiu būdu atrandate Lietuvą ir jos krašto istoriją. Ne, apie Milkantus nepripainiota – tikrai Pranciškus Ksaveras gimė Milkantų prie Svirkų dvare. Šeima savo pavarde užvadindavo žemes ir dvarus, kurie jiems priklausė. Milkantų Norvaišoms be Milkantų Žemaitijoje, Titonių, Hermaniškių (dabar vadinamo surusintai su 'G' Germaniškiu) prie Biržų, priklausė dar keli dvarai, tarp jų ir Norvaišiai. Na o Milkantų prie Svirkų likimas yra liūdnas: Pranciškaus Ksavero brolio ainiai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir dvaras už bausmę caro iš jų buvo sekvestruotas, t.y. – atimtas. Į jį caro administraciją atkeldino kolonistus – rusų stačiatikių, berods, atsidėkojant už tarnystę – kažkokio imperinio činovniko, šeimą. Norvaišos Svirkų taip ir nebeatgavo, todėl kolonistų istorija ir dvaro likimu bei dėl ko jis sunyko, toliau nebesidomėjau, bet man regis, kraštotyrininkai rašę apie Svirkas turėtų daugiau informacijos.
Šilti linkėjimai, Kristina Sabaliauskaitė
Dėkui Jums, kad skyrėte laiko mano kukliems ieškojimams! Ir kad dovanojote mums, skaičiusiems, šimtą metų pamirštos istorijos, jau nekalbant apie skaitymo malonumą ir įkvėpimus kelionėms.