Paslaptingi „Silva Rerum“ Milkantai buvo didysis šios kelionės tikslas. Kai žiemą perskaičiau visas tris knygas iš karto, nutariau vasarą žūtbūt nuvažiuoti. Bent jau dėl to ežero. Milkantų kaimelis yra už kelių kilometrų į kairę nuo kelio iš Varnių į Telšius. Galima važiuoti ir per Žarėnus, bet išeitų toliau.
Žemaitijos miškai tamsūs, nė už ką neičiau viena uogauti. Ir kelių neasfaltuotų daug. Pasukus kairėn link Kegų, Milkantų ieškotojams patarčiau įsijungti gps, nes nuoroda tik viena, kaimo keliukuose daugiau ir nereikia tikėtis, o kelias gana klaidus. Trumpai jį galima nupasakoti taip: reikia važiuoti iki Kegų, kaimo vidury už kažkokio ūkinio pastato pasukti kairėn (už posūkio bus toji vienintelė apie kilometrus informuojanti lenta), o kai keliukas pradės šakotis – laikytis dešinės.
Milkantuose matėme dvi trobas ir vieną žmogų, girdėjome šunį. Mašiną palikau ūkininko technikos aikštelėje. Per pievas nuklampojome ten, kur važiuodamos matėme ežero kraštelį. Tikėjomės kažkaip prieiti prie kranto. Kai jau atrodė, kad gūdus ir šlapias alksnynas ežerą nuo mūsų paslėpė aklinai, sesė įžvelgė šiokias tokias tako užuominas. Miškas netruko virsti meldais, o takas – lentų tiltu virš pelkės, kuria virsta mirštantis ežeras.
Dukra kelis kartus paklausė, ką tokio Milkantuose pamatysime ir kokių galų braidome pelkėse, jeigu jose nieko nėra. Kaip paaiškinti pragmatiškam jaunimui, kad ieškome fikcijos ir, tiesą pasakius, nerasime nieko?
Ežero kraštelis grįžtant iš Milkantų į Kegus.
Sudėjau daug nuotraukų, nes nebūtinai kiekvienas „Silva Rerum“ mylėtojas turi progų ar laiko klaidžioti Žemaitijos žvyrkeliuose.
Papildyta: kiti „Silva Rerum“ Milkantai – Aukštaitijoje, prie Svirkų.
Buvo labai įdomu skaityti. Beje, šiuo metu kaip tik skaitau "Silva rerum", todėl pamatyti Milkantus ne tik vaizduotėje, bet ir fotografijose – super :).
Ačiū! 🙂 Ir baltai pavydžiu Silva Rerum atradimų, net tų pačių Milkantų – ne po vieną kartą.
Jieskau giminiu senelis norvaisa .atseit turejas kaskoki mediny dvara uz kryzkalnio apie dabartinius paprudzius.visi ismire nieko nezinau. Tik su dede feliksu norvaisa gyvenusiu melburne dabar jau mirusiu .laiskais bendravau ilga laiko zinau tik tiek jog per kara pabego y australija kitas brolis y amerika.gal kas nors bent ka zinote
Kreipkitės į artimiausią seniūniją, gal bažnyčiniai įrašai yra, arhyvas juk turi žinoti. Nenuleiskit rankų, juk istorija, yra faktai. Mano mamytė taip padėjo šeimai iš Argentinos rasti savo gimines Lietuvoje. Nuo nulio pradėjo. Ji suskaimenintus bažnytinius įrašus išskaitė ir rado. O dabar ta šeima Lietuvos pylietybę gavo.
Skaitau ir mintimis braidau po tėviškės pievas, žvelgiu į Miniją prasidedančią Saločio ežere .Viskas taip artima. Reiks mamos paklausinėti ką žino apie buvusį dvarą…
Duos Dievas, bus proga, užsuksiu dar kartą ten, prie Milkantų, tik iš kitos pusės, tarp Saločio ir Kliokio ežerų. Ar ten tikrai buvęs dvaras, ar tiesiog legendomis apie švedų lobius apipintos vietos, bet labai gražios ir paslaptingos.
Sveiki,
įsivaizduokite, kad Šv. Kazimierui važiuojate su karieta į Vilnių, tai gal geriau įsivaizduosite tada ir autorę.
Aš tik dabar paėmiau į rankas K.Sabaliauskaitės SILVA RERUM. Mane tuoj pat sudomino, ar Milkantai — tikras pavadinimas. Dabar, žinant kad tikras pavadinimas, skaityti bus dar įdomiau. Be to, kitų skaitytojų pateiktos nuostabios nuotraukos labai gerai papildo knygoje pasakojamos Norvaišas pasakojamos istorijos turinį.