Senasis Molėtų kelias daug smagesnis nei betoninis jaunesnis „brolis“. Ne tik dėl paties kelio kokybės, bet ir ramybės, daug vaizdingesnių pakelių, mažiau kompleksuotų vairuotojų ir to, kad kone kiekviename pravažiuojamame kaime ar gyvenvietėje yra ką pamatyti. Pikeliškės yra vienas iš pirmųjų kaimų važiuojant iš Vilniaus link Molėtų, rodos, tik išsuki į senąjį Molėtų kelią, o čia jau rodyklė į Pikeliškių dvarą. Dvaro rūmai ant Žaleso ežero kranto, jų parke malonu pabūti per vasaros karščius, manau, kad gera būtų net kavos iš termoso išgerti ant lieptelio su vaizdu į nepalyginamai prašmatnesnes šiuolaikines pilaites kitame krante.
Jau ne kartą pastebėjau, kad kur tik likęs gražesnis, su istorine atmintimi dvaras, ten šalimais sovietmečiu būtinai buvo pastatyta ferma. Pikeliškės ne išimtis — fermos griuvėsiai šalimais automobilių stovėjimo aikštelės. Būtų gražu juos nugriauti ir aplinką sutvarkyti, kad atrodytų padoriai bent jau prieš turistus iš Lenkijos, jeigu savi nerūpi.
Man lankantis aikštelėje irgi stovėjo automobilis su lenkiškais numeriais. Dvaras yra susijęs su mūsų žemiečio, vieno iš Lenkijos respublikos kūrėjų ir tuomet Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio vardu. 1930 metais Aleksandra ir Juzefas Pilsudskiai Pikeliškių dvarą įsigijo ir ketverius metus, iki 1934 metų, leisdavo čia vasaros atostogas. Čia buvo Pilsudskio vasaros rezidencija, į kurią dažnai atvykdavo garbūs Lenkijos ir užsienio politikai, galima sakyti, Pikeliškės vasaromis tapdavo Lenkijos širdimi.
Dvaro rūmai kuklūs, dabar net nepasakytum, koks gyvenimas čia tarpukariu virė, bet suremontuoti. Aplinka neprabangi, bet tvarkinga. Name šiuo metu veikia biblioteka, bet esu aptikusi informacijos, kad čia bus atidarytas Juzefo Pilsudskio memorialinis muziejus.
Keletas senų nuotraukų, atsitiktinai rastų kažkur internete. Nežinia, kokio laiko, kurių metų, ar tikrai Pikeliškės. Bet panašu, kad taip. Tiesa, rūmai nuo tų laikų truputį pasikeitė, bet galima atpažinti.
