Kiekvienas, kas baigė lietuvišką mokyklą ar bent kiek domisi šalies istorija, žino, kad Lietuvos vardas kildinamas ir nuo nedidelės upelės vardu Lietava, arba Lietauka, kaip ją vadino rusakalbiai sentikiai pakrantės gyventojai, kai Perelozų kaimas dar buvo gyvenamas.
Lietava yra dešinysis Neries intakas, vos 11 kilometrų su trupučiu ilgio, iš jų tik keturi kilometrai belikę upės, labai gražios upės – kitkas paversta melioracijos grioviu. Lietava teka pačioje Lietuvos širdyje vos už 30 km nuo mūsų Kernavės ir įteka į Nerį Jonavos rajone. Kai bevažiuojant nuo Eišiškių ir Gornostajiškių vaikai užsiminė, kad kitą kartą norėtų pabūti kur prie upės, prie vandens, iš karto pagalvojau apie Lietavą.
Lankytina vieta prie Lietavos lokalizuota aiškiomis koordinatėmis 55.024426, 24.456798. Ten patogu prie upės prieiti, įrengtas tiltelis, informacinė lenta, taip pat atiteka šaltinis, kurio vandens galima paskanauti. Vaikai sakė, kad skonis su smėlio prieskoniu, bet buvo gardu.
Viskas gerai, išskyrus kelią iki to taško, vadinamo Lietava.
Jeigu, kaip ir aš, neturite superduper navigacijos ir važiuodami pasikliaunate ta, kuri yra telefone google maps, gali būti iššūkių. Joje nėra galimybės išjungti trumpiausio kelio ir pažymėti, kad pirmenybė būtų teikiama kelių kokybei. Netrumpa kelio atkarpa veda per gūdų mišką. Navigacijos buvome vedami kažkokiu miško šunkeliu su giliomis provėžomis, atsargiai, kad nepadėčiau savo kupė dugno, palei kirtavietas, kurių ten labai daug, ir nupjautų medžių rietuves. Paskui ryšys apskritai dingo, kurį laiką nebežinojome, kur esame, teko orientuotis pagal saulę ir supratimą, kad judėdami į vakarus vis tiek atsiremsime į Nerį, o ten rasime ir santaką.
Beveik stebuklas, kad pavyko palyginti greitai ir be nuostolių rasti ieškotą tašką, bet pamokas išmokau, todėl iš Vilniaus koordinatę 55.024426, 24.456798 patarčiau pasiekti per Upninkus, nuo Upninkų laikytis žvyrkelio iki Padaigų, kurie yra ant pačio Neries kranto, o nuo Padaigų, nuokalnėje staigiai pasukus į kairę, kaimo keliu palei Nerį važiuoti iki jis atsirems į Lietavą.
Grįžti patartina tuo pačiu keliu ir jokiu būdu neklausyti navigacijos raginimų sutaupyti kelias minutes į mišką pasukus anksčiau.
Juokingiausia, kad bėgdami nuo žmonių sambūrių pakeliui nuo pat Musninkų iki Lietavos iš gyvos dvasios matėme tik kelis stirninus baltais užpakaliais ir voverę, bet prie Lietavos jau aptikome žmonių.
Buvo tikrai vėsi diena, vanduo ledinis, bet negalėjau atsispirti galimybei pabraidyti pradžių pradžios upėje.