Tiek užtenka įvesti į Google, kad duotų informacijos apie Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietą prie Ilgio ežero, apie 10 km nuo Zarasų, netoli nuo Imbrado kaimo. Ši vieta aplinkinių rajonų gyventojams buvo girdėta ir sovietmečiu, tik tuomet, suprantama, ten nieko nebuvo, bet neatrodo, kad tai būtų labai plačiai žinoma piligrimystės vieta.
Mano sesuo Imbradą atrado ir mus nusivežė prieš kokį dešimtmetį. Sumanymo sugrįžti ten per Velykas, šviesią prisikėlimo dieną, ir pavasarį, kol dar nenuseko vanduo, suteikiantis papildomo žavesio ir paslapties, vos nesugriovė sugrįžusi žiema. Ryte, kaip ir daugelis Lietuvoje, išvydom pusnyse paskendusį sodą su pasimetusiais verkiančiais špokais. Pamaniau, kad dar vienos Velykos prie stalo – o ne, tik ne tai.
Bet dangus buvo maloningas tiek, kad iki pietų bent jau Ignalinoje aptirpino kelius iki vasarinėms padangoms priimtino lygio. Kuo važiavome toliau į Šiaurės Rytus, tuo sniego buvo mažiau, o Zarasuose ir visai nebebuvo. Mano mašinos stogas su prišalusiu sniego stogeliu policininkams, kurių prie Maximos paklausiau kelio, nes per 10 metų pasimiršo, sukėlė šypseną. Bet noriu pagirti jaunus Zarasų krašto policininkus, kad žino ir gali aiškiai patarti.
Nuo Zarasų važiuojant link Rokiškio yra nuoroda, kur sukti prie Ilgio ežero, prie kurios stovi koplytstulpis. Ten reikia pasukti dešinėn ir dar kelis kilometrus iki ežero pavažiuoti žvyrkeliu.
Iš Roberto Gedvydo Skrinsko PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas („JUDEX“, Kaunas, 1999; 75-76 psl.):
„APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1968.VII iš 1 į 2 d. vidurnaktį apie 24 val. važiavo motociklu Juozas Kranklys ir Albina Skvarčinskaitė, kuri įvykį taip aprašė: „Tai buvo prieš 1968 m. gražaus liepos pirmosios vakaro dvyliktą valandą. Mes su pusbroliu Juozu buvome pas mano seserį Meiriškėlių kaime. Važiavome atgal į savo namus. Man buvo septyniolika metų, o Juozui — šešiolika. Keliu privažiavome Ilgio ežerą o kartu ir tekantį nedidelį upeliuką. Jo krantus puošė puikūs dideli medžiai, kurie dabar jau išrauti. Mes buvome neprivažiavę tiltelio, kai pamatėme tarp medžių šviesą privažiavę arčiau išvydome ant stulpelio stovinčią nepaprasto grožio merginą. Šešėlio, kur jinai stovėjo, nebuvo. Apsirėdžiusi buvo balta ilga suknele, o pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką jinai buvo prisidėjusi prie širdies, atrodo, kairę. Kojų nesimatė, o plaukai žibėjo kaip auksiniai, aukso spalvos atrodė. Aš labai išsigandau, nors mačiau tokį gražų vaizdą o dar tuo momentu motociklas užgeso. Sušukau, kad šitoje vietoje tikriausiai vaidenasi. Mes galbūt šioje vietoje stovėjome ne daugiau kaip tris minutes. Man sušukus motociklas pats užsivedė, nes mes nuo jo nenulipome, ir nuvažiavome į namus. Po kiek laiko nuėjusi į tą vietą atradau medžių lapus, kur stovėjo Švč. Mergelė Marija, apdegusius, bet tik iš vienos pusės lapai buvo parudavę, o iš kitos buvo normaliai žalios spalvos. Daug girdėjau žmones pasakojant, kad tas upeliuko vanduo padeda, ypač ligoniams. Apie tai tegul žmonės ir pasakoja. Pasirašė Albina. 1975.X.12.“ Jaunuoliai nusprendė įvykio niekam nepasakoti, bet, sapne įspėti apsireiškimo neslėpti, jį apgarsino. Tada jie buvo areštuoti ir tardyti, bet kadangi jiedu laikėsi savo parodymą tai pripažino juos nepilno proto. Vieta, kur apsireiškė Marija, buvo buldozeriais sunaikinta ir užlieta vandeniu, pastatyta sargyba ir įrengta milicijos vasaros stovykla. Artimi gyventojai iškelti iš tos vietos pretekstu, kad nekliudytų melioracijos darbams.“
Kiti šaltiniai mini, kad aprašomi įvykiai vyko 1967 metais. Bet kokiu atveju, nuo to laiko praėjo 50 metų.
Ir dar iš tos pačios knygos, sovietinė interpretacija:
„1977 m. kovo mėn. žurnale „Laikas ir įvykiai“ Nr. 6 pasirodė Felikso Laurinaičio straipsnis „Kaip gimsta ir miršta stebuklai“. Štai ištrauka: „Mirus Skiemonių „stebuklui“, imta kalbėti apie Marijos pasirodymą Zarasų rajone. Buvo taip: šiltą vasaros vakarą, važiuodama su vaikinu motociklu, mergina pastebėjo upelyje šviesą. Nugirdusi jos pasakojimą, senutė jau rytojaus dieną paskelbė, jog apsireiškusi Marija… Religingos fanatikės bematant upelyje pastatė stalą, kurį aplipdė žvakėmis. Po kurio laiko išaiškėjo ir tos ugnies priežastis: vienas zarasiškis brakonierius su savo sėbrais tą šiltą vakarą upelyje gaudė vėžius… Štai tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvoje gimdavo „stebuklai“, reikalingi bažnytininkams, ypač dabar, kuomet taip plinta ateizmas. F.Laurinaitis, Kauno A.Sniečkaus politechnikos instituto vyresnysis dėstytojas“.
Vieta labai rami, šviesi. Nėra taip, kad stumdytųsi daug žmonių – mums lankantis buvo atvažiavusios dar trys mašinos.
2014 metų vasarą buvo pašventinta ant Ilgio ežero kranto pastatyta modernios architektūros koplyčia. Per dešimtmetį pakrantėje atsirado daug rožinių ir kryžių, tarp jų keli, tikrai originalūs, yra pastatyti moto ir autoklubų siekiant apsaugos ir palaiminimo. Mama atrado kišenėje rožančių ir ant vieno iš kryžių užkabino su ta pačia intencija.