Devintą dešimtmetį įpusėjęs karalius Jogaila mirė 1434 metų birželio 1 dieną miestelyje beveik niekam nieko nesakančiu vardu Horodokas. Į lietuvių kalbą išvertus būtų Miestukas. Nedidelis miestas dabar Vakarų Ukrainoje, o tuomet ir kelis šimtus metų po to – Lenkijos, o kartu ir Lietuvos žemėse, 30 kilometrų nuo Lvovo.
Įkurtas Kijevo Rusios laikais, Gorodok, Gródek Jagielloński, Graydik, Grayding, Greiding, Grodig, Grudek Yagyelonski, Hrudek, Gródek, Городок – štai kiek vardų susirinko šitas miestas per ilgą savo istoriją. Sunku patikėti, bet pagal gyventojų skaičių Horodokas dydžio kaip mūsų Šilutė, o vien tik mes per keletą valandų – nes ilgiau be viešojo tualeto ir normalaus maisto, prie kurio pripratom Lvove, sunku buvo tverti – apėjome keturias bažnyčias viena netoli nuo kitos, o kiek neapėjome?
Jogaila čia įkūrė katalikų parapiją, Jogailai valdant miestas gavo Magdeburgo teises. Horodoke Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir mirė. Legenda sako, kad Jogailos širdis palaidota senojo pranciškonų vienuolyno sienoje.
Kai pradėjau planuoti kelionę į Lvovą, Horodokas neišėjo man iš galvos, o labiausiai norėjosi rasti tą Jogailos 1419 metais pastatytą buvusį pranciškonų vienuolyną. Iš Lvovo siūlo įvairių organizuotų išvykų į apylinkių pilis, tiesa, dažniausiai tik ukrainiečių kalba, bet Horodokas likęs turistinių maršrutų nuošaly. Tenka kliautis viešuoju transportu ir internete savarankiškai susirankiotais informacijos trupiniais, nes dabar Horodokas na, visiška provincija. Tas Vakarų Ukrainos pilis, į kurias veža ekskursijas ir kurias minėjau rašydama apie filmavimus Vakarų Ukrainoje, teko pamiršti, bet neliūdėjau tikrai, nes jokie kiti miestai su pilimis ir be jų man nebuvo įdomesni už progą aplankyti neturistines Jogailos paskutinių dienų vietas.
Lvovo TIC organizuojant kelionę man nelabai padėjo. Jame buvo dar tuščiau nei Vilniaus TIC Vilniaus gatvėje. Mergina, kuri kalbėjo angliškai, googlindama išaiškino, kad man reikės 140 priemiestinio autobuso, į kurį galėsim įsėsti kažkokioje autobusų stotyje pietvakariuose, netoli nuo Liubinskos gatvės. Iš tiesų tai ne visai stotyje, o tik tokioje kaip ir autobusų sustojimo vietoje. Iš painaus jos aiškinimo supratau, kad lengva nebus.
Laimei, dėl visa ko pasidariau double check viešbutyje, kurio registratūroje dirbanti moteris, pasirodė, Horodoke turi draugę, pas kurią kartais nuvažiuoja. Ji nustebo, kad/kokiu tikslu važiuoju į Horodoką, bet dar labiau dėl TIC’e prikalbėtų nesąmonių. Prisakė autobusą gaudyti stotyje prieš geležinkelio stotį (Prevokzalnyj). Tai vėlgi ne visai stotis, o tik autobusų sustojimo vieta, ir ne visai autobuso, o tokio pusiau, juos lvoviečiai vadina maršrutkėmis, bet nekibkim prie smulkmenų. Pagal TIC instrukcijas gal ir būčiau kažkur nuvažiavusi, bet tikrai ne į Horodoką arba bent jau ne iš tos stoties. Į geležinkelio stotį iš Rynok aikštės veža tramvajai Nr. 1 ir Nr. 9. Jie važiuoja į skirtingas puses ir centrą apvažiuoja garbės ratu.
Autobusų stotyje nenusakomos markės geltonų pusautobusių nepastebėti neįmanoma. 140-tasis Horodoko kryptimi važiuoja dažnai. Mes įsėdome pačios pirmos, užsiėmėme geriausias vietas priekyje, už kelionę per abi sumokėjome 20 grivinų, t.y. kiekviena po trečdalį euro. Autobuse buvo karšta, atidaryti langai menkai gelbėjo, komforto tikrai nedaug, juo labiau kad autobusas stoja ant kiekvieno kampo. Žmonės pakelia ranką, įlipdami tiesiogine to žodžio prasme numeta vairuotojui susuktas grivinas, paskui išlipa pakelės kaimuose. Lvovo priemiesčiai ir kilometrai iki Horodoko nevaizdingi, todėl kelionė truputį prailgsta.
Atvykusios, kadangi neturėjome nei miesto žemėlapio, nei jokio lankstinuko, vaikščiojome vedžiojamos nuojautos, o bažnyčias rasdavome pagal paveikslėlius iš google.
Jogailos įsteigtas pranciškonų vienuolynas stovi prie nelabai jaukaus miesto parkelio. Šalia taip pat nelabai gražus ežeras, keletas sovietinio stiliaus griozdų, picerija. Vienas griozdas, panašus į elektros skydinę, beveik prilipęs prie bažnyčios sienos. Pranciškonų vienuolynas buvo uždarytas po trečiojo padalijimo, XIX amžiuje, Austrijos-Vengrijos, kuriai atiteko Vakarų Ukraina, laikais. Austrai bažnyčioje įsirengė kalėjimą, o vienuolių celėse gyveno austrų kareiviai. Per abu pasaulinius karus vienuolynas buvo pritaikytas kariniams reikalams, vėliau naudotas kaip sandėlis. Vienuoliams perduotas tik 1994 metais. Šiuo metu tai Atsimainymo vienuolynas ir unitų (Ukrainos graikų apeigų katalikų) bažnyčia.
Į patį vidų nepatekome, tik į priebutį, bet vargu ar viduje likę kas nors iš anų laikų. Nebent Jogailos širdis.
Dar egzistuoja istorija, kad karaliaus dvarą su vienuolynu jungė tunelis, kuriuos vaikščiojo Jogaila. Dvaras tokiu būdu neturėjo būti toli nuo vienuolyno – gal tame parke, o gal skvere, kuris anksčiau buvo Turgus aikštė ir priešais kurį stovi rotušė. Kas ten žino, kur… Vaikštant Horodoko gatvėmis neapleidžia jausmas, kad su laiko mašina persikėliau į senovę, kartais į labai labai seną, o kartais tik dvidešimt ar trisdešimt metų atgal.
Saulėje spindi bažnyčių kupolai, o šalia sovietiniai pobaisiai namai ir senų rusiškų mašinų daugiau nei Lvove, o mūsų akiai tas jau visai neįprasta.
Apėjome visas bažnyčias, kurios pateko į mūsų akiratį, taip pat šnektelėjom su vienu dėdžiu, kuris mane palaikė žurnaliste iš Kijevo, o gal iš užsienio, ir būtinai norėjo parodyti kažkokią senovinę negyvenamą sodybą, kurios aplinką tvarko. Pasikalbėjom ukrainietiškai, nes, aišku, aš neišsidaviau, kad kalbu ir rusiškai. Raudono mūro Romos katalikų Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios išorinėje sienoje graži mozaika – Jogaila ir Jadvyga. Bažnyčia pirmą kartą paminėta XIII amžiuje.
Kai tokiu par geltonu pusautobusiu grįžome atgal į Lvovą, įkalbėjau dukrą porą stotelių paeiti pėsčiomis ir tik paskui sėsti į tramvajų, nes labai norėjau įsiamžinti prie įspūdingo paminklo Stepanui Banderai. Stoties rajone truputį prasieiti sveika ir tam, kad nusileistum ant žemės ir pasimatytų tikras, normalus, skubantis, triukšmingas miestas, be romantikos, be glianco. Paskui jau galima ir į П’яна Вишня, kuris gundomai susistatęs savo staliukus beveik tramvajaus stotelėje.