Neįvertinus atstumų, šį kartą pritrūko laiko nuvažiuoti iki vienų didžiausių pasaulyje žydų kapinių Okopowa gatvėje, tačiau ne jas labiausiai norėjau aplankyti, o Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedros požemius.
Kad mėgstu tokias vietas, įrodymu galėtų būti faktas, kad Vilniaus katedros požemiuose lankiausi keturis kartus. Varšuvos katedra atstatyta praktiškai nuo nulio, o požemiai, kaip supratau, karo metais nebuvo sunaikinti. Man tai buvo įdomiausia vieta Varšuvos senamiestyje.
Lankytojams jie atidaromi kasdien, bet gali nutikti visokių force majeure, kurie sujaukia planus. Pavyzdžiui, sekmadienį vyko vargonų muzikos festivalio koncertas, todėl į požemius neleido. Ir todėl pirmadienį, kuris buvo jau paskutinė mūsų dieną Varšuvoje, į katedrą išsiruošėm iš ryto pačiu pirmu punktu.
Bilietus pardavė aukštas, efektingas ir tikinčiųjų bei turistų minioje išsiskiriantis kunigas, kurio tiesiog neįmanoma buvo nepastebėti (bet neiškart supratau, kad jis ir yra vaikščiojanti kasa), jis gi palydėjo laiptukais žemyn ir atrakino vartelius į anapus. Tai one way įėjimas, sako, čia nebeišeisite. Velniukai akyse, maniau, kad juokauja, bet įleidęs jis iš tiesų išėjo ir mus ten užrakino!
Vis dėlto tai laidojimo vieta, ne muziejus. Pradžioje ekranuose pateikiama šiek tiek ir gana įdomios informacijos apie katedros istoriją bei visokius Theatrum funebris ir Castrum Doloris ir kt. laidojimo papročius, po to belieka sekti nuorodas ir skaityti užrašus ant sarkofagų.
Karališkosios Vazų šeimos kūdikio sarkofagas, 17 amžius.
Tarp palaidotųjų ir perlaidotųjų Varšuvos katedroje – paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, du Lenkijos prezidentai – pirmasis, iš Lietuvos kilęs profesorius Gabrielius Narutavičius (kuriam, iki pakertant nacionalisto kulkai, buvo lemta prezidentauti vos kelias dienas) ir trečiasis – Ignacijus Mosciskis. Taip pat paskutiniai Mazovijos kunigaikščiai iš Piastų dinastijos – Stanislovas ir Jonušas III, Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Sienkievičius, šventasis, buvęs Varšuvos arkivyskupas Zigmuntas Felinskis, kardinolas Steponas Vyšinskis, pokariu aršiai priešinęsis komunistų valdžiai ir už tai kalėjęs, ir kt.
Po kelių dienų pagaliau atsirado proga nuvykti į Žemaitijos žvyrkelynų viduryje esančius Alsėdžius, kurių kapinatėse už koplyčios kur kas kukliau palaidotas jo vyresnysis brolis, Vasario 16-osios Akto signataras Stanislovas Narutavičius.