Ne toks jau naujas Naujamiestis sparčiai vystėsi devynioliktojo amžiaus antroje pusėje, kai buvo pastatytas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva, su kuriuo susisiekti ir buvo tiesiamos naujos gatvės, tarp jų ir Vytenio, tuomet Orenburgo, šitas pavadinimas labiau tinka sovietinėms nušiurusioms chruščiovkėms ir Burdenkos pašto dėžutės 555 korpusams vaiduokliams, o gal Arkangelo, radau du vardus. Algirdo gatvė tada vadinosi Aleksandro, o A. Vivulskio buvo vadinama Tambovo vardu.
Bet ieškant, ką įdomaus pamatyti Vilniuje, ir Naujamiestyje galima rasti šį tą įdomaus. Taip kartą visai netyčia Muitinės gatvėje atsirėmiau į akmenį, visą apaugusį samanomis ir su beveik neįskaitomu užrašu lenkų kalba, kad čia 1839 m. vasario 27 d. praradome tautos didvyrį Simoną Konarskį.
Nieko sau papročiai, egzekucijas vykdyti tokiose vietose, tada pagalvojau. Konarskio žūties istorija taip mane užkabino, kad visiems kas klausėsi išūžiau ausis su klausimu, kodėl čia, ir perskaičiau, ką pavyko aptikti.
XIX amžiaus pradžioje tai buvo užmiestis, nes miesto riba buvo ties dabartiniu gėlių turgeliu, prie kurio tebestovi senosios muitinės ir sargybinės pastatas su kolonomis, o nuo jo kylanti gatvė pavadinta senosios Muitinės vardu.
Taigi tuoj sueis 176 metai nuo tos dienos, kai Simonui Konarskiui už siekius atkurti Abiejų Tautų Respubliką buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant.
Suimtas jis buvo netoli Rukainių, Kryžkelio kaimelyje. Vilniuje Konarskis buvo žiauriai kankinamas, tačiau bendražygių neišdavė. Egzekucijos diena turėjo būti įspūdinga, nes šitame užmiestyje susirinkusi minia atsisveikino su juo kaip su didvyriu. Rusų karininkas, turėjęs vadovauti sušaudymui, apsimetė, kad serga, o Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Vilniečiai išpirko iš sargybos grandines ir kaip relikviją išsidalijo medinį stulpą, prie kurio per egzekuciją jis buvo pririštas, moterys sušaudytojo kraujyje mirkė savo skepetas.
Konarskis čia pat ir palaidotas, o kapo vieta kazokų būriui prajojus sulyginta su žeme, kad neliktų jokio kapo pėdsakų anei, suprantama, atminimo. Vėliau kūnas slapčia buvo iškastas ir, manoma, perlaidotas evangelikų liuteronų ir reformatų kapinėse ant Tauro kalno netoli dabartinės Romanovų (Šv. Konstantino ir Michailo) cerkvės, tačiau sovietmečiu kapinės buvo paverstos parku su Santuokų rūmais, taip Konarskio kapą sulyginant su žeme dar kartą ir visiems laikams.
Paminklinis akmuo sušaudymo vietoje buvo pastatytas 1924 metais, papuoštas tradiciniu lenkų ereliu ant viršaus. Kažkur internete buvau aptikusi nuotrauką. Sovietmečiu erelio nebeliko, o ir pats akmuo šiandien atrodo apleistai ir apgailėtinai.