Istorikai galbūt pasakytų, kad antraštė nėra šimtu procentų istoriškai tiksli, bet noriu parodyti turizmo vadybininkams pavyzdį, kaip reiktų rašyti apie piliakalnius, užuot copy-paste’inus iš nuobodžių šaltinių „Apgyvendintas 1 tūkst. po Kr. 1382 m. minima pilis“. Niekam tas nei įdomui, nei pagaliau suprantama.
Taigi netoli nuo Vilniaus yra dar vienas įstabus piliakalnis — Trakų rajone, prie Bražuolės. Apklausų nedariau, bet pagal savo aplinką subjektyviai sprendžiu, kad šis piliakalnis nėra tarp tų populiariųjų.
Bražuolę pasiekti mums sekėsi sunkiai. Pirmiausia grynai dėl žioplumo — Vievyje (dabar neklausyčiau navigacijos ir važiuočiau per Trakus) pravažiavau posūkį link Trakų. Autostradoje nesisukome, nes priešinga juosta plūdo važiuojantys į „maršą“ Vilniuje, o prie jų jungtis nenorėjau. Todėl nuvažiavome iki pat Elektrėnų ir Trakus pasiekėme vietiniais keliais, beje, kur kas įdomesnėmis ir gražesnėmis apylinkėmis. Už Trakų navigacija dar kartą suklaidino. Taip besimaldami po apylinkes sugaišome apie dvi valandas.
Į Bražuolės kaimą įvažiavome nuo Vievio ir be reikalo patikėjome viena iš dviejų nuorodų „Bražuolės piliakalnis“, kuri realiai veda į niekur. Palikę mašiną pamiškėje, bandėme klampoti traktorių išmaltu keliu per purvynus. Telefonų ekranuose aiškiai matėme, kad piliakalnis kažkur šalia, bet patekti iki jo negalėjome per balas ir brūzgynus. Kai jau buvau bepasiduodanti, vienas iš mūsų kompanijos „Google“ žemėlapyje pastebėjo kitą įvažiavimą iš Bražuolės kaimo ir net stovėjimo aikštelę. Taigi lodydami šunis, tarp jų ir palaidus, parbridome atgal prie mašinos, grįžome į Bražuolės kaimą ir pagaliau kažkaip patekome prie to piliakalnio.
Keletas patarimų norintiems pamatyti Bražuolės piliakalnį:
- Bražuolės piliakalnį geriausia aplankyti būnant Trakuose — nuo Trakų iki Bražuolės bus vos keli kilometrai patogiu keliu. Važiuodami nuo Trakų Bražuolėje sukite kairėn į pirmą nuorodą „Bražuolės piliakalnis“.
- Jeigu važiuosite nuo Vievio, pirmą nuorodą link piliakalnio Bražuolėje ignoruokite, nes ji veda į niekur, tegul patys turizmo vadybininkai ten ir važinėja. Dar pavažiuokite Trakų link ir ieškokite antro posūkio, kuris pagal „Google“ žemėlapį veda link automobilių stovėjimo aikštelės.
- Pasukus teisinga kryptimi, automobilių stovėjimo aikštelės taip paprastai vis tiek nerasite, nes iš kelio reikia išsukti dar kartą dešinėn, o čia nuorodos nėra. Kaip žinoti, kur sukti? Keliukas link piliakalnio išpiltas tamsia skalda, tai sukite, kai dešinėje tokią skaldą pamatysite. Paskutinis posūkis bus ne taip toli nuvažiavus nuo pagrindinio kelio.
Deja, informacija prie piliakalnio valdiška ir skurdi.
Čia buvo vienas iš didžiausių ir stambiausių žemės centrų Lietuvoje. Jeigu reikalas būtų vykęs šalyje, kurioje XIV amžiuje jau stovėjo mūro pilys, galbūt dabar landžiotume po įspūdingus griuvėsius. Deja, pilies būta medinės. Tai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos pilis ir įėjo į Vilniaus gynybinę sistemą. Bražuolėje 1382 metų liepą Jogaila ir Kryžiuočių ordinas pasirašė trumpalaikę sutartį dėl nepuolimo, kuri buvo nukreipta prieš Kęstutį. Tų pačių metų rugpjūtį Kęstutis buvo suimtas, įkalintas ir pasmaugtas. Sutartis taip ir vadinama — Bražuolės sutartimi.
Net jei šitie visi istoriniai faktai neįdomūs, piliakalnį aplankyti verta dėl jo artumo prie Vilniaus, dydžio ir gražių apylinkių.
Apie nedžiuginančius dalykus: be atmestino, klaidinančio žymėjimo ir praktiškai nulinės informacijos mūsų apsilankymo metu, apylinkėse tikrai yra infekuotų erkių, todėl patartina atitinkamai apsirengti ir kitaip pasisaugoti.
Na ir negaliu neparodyti, kaip atrodė kelias, į kurį nukreipė pirmoji rodyklė.
