Joniškėlio istorijos

Atsiliepimai apie Viktoro Stanislovaičio, žmogaus, kuris labai myli savo miestą, Joniškėlyje organizuojamas ekskursijas jau seniai pasiekė Vilnių. Istorijos, kurias užrašiau, yra ne mano atrastos, o nuotrupos ir interpretacijos tų, kurias mums vieną snieguotą lapkričio šeštadienį papasakojo Joniškėlyje. Grįžus buvo įdomu pasiskaityti Karpių biografijas ir legendas pabandyti susieti su realiai gyvenusiais žmonėmis.

Nesijuokite, kad vadinu Joniškėlį miestu. Taip, tokį statusą Joniškėlis, be kita ko, turi jau greit 300 metų. Legendų ir istorijų sostinė. Daugelis sukasi apie Karpių giminę, apie kurią iki to vieno snieguoto lapkričio šeštadienio nežinojau beveik nieko. Iš tiesų tai jie buvo ne Karpiai, o del Carpio, ir kildino savo giminę iš viduramžių Ispanijos ir Italijos. XVIII amžiaus pradžioje tuomet dar Janiškes nusipirko Ignacas Jokūbas Karpis, kuris turėjo žmoną Johaną ir taip ją be proto mylėjo, kad liepė miestą vadinti žmonos vardu – Johaniškėliu, ir taip vadino iki Pirmojo pasaulinio karo.

Su V. Stanislovaičiu sutarėme susitikti prie Joniškėlio bažnyčios. Visada džiaugiuosi, kai Lietuvoje, ne didžiuosiuose miestuose, randu ne medines, ne neogotikines ir ne XX a. pradžios bažnyčias. Vėliau mūsų gidas pasakojo legendą, kad vienas iš Karpių nužudė savo brolį ir to vėlė ėmė vaidentis, todėl Karpiui neliko nieko kito kaip tik važiuoti pas popiežių ir prašyti atleidimo. Popiežius liepė pastatyti karsto formos bažnyčią, kurią nusidėjėlis matytų pro miegamojo langą. Iš šono Joniškėlio bažnyčia iš tiesų panaši į karstą ant pakylos.

Realybėje ji buvo statoma už Benedikto Karpio pinigus labai sunkiu laikotarpiu, kai kraštą vargino šaltos lietingos vasaros, nederlius ir badas, ir pasak V. Stanislovaičio, tokie pat šalti dešimtmečiai mūsų laukia jau labai artimoje ateityje. Statė visi Joniškėlio parapijos vyrai, perduodami plytas ir kitas statybines medžiagas iš rankų į rankas. Tai vienintelė Lietuvos bažnyčia, pastatyta visų parapijiečių rankomis.

V. Stanislovaitis pirmiausia mus nusivežė į Žemaičių parką, kuriame, be kita ko, yra akmuo su dvigubu kryžiumi, galintis padėti ištekėti, tik reikia sulaukti vidurnakčio ir nuogai glaustis prie to akmenio. Perspektyva viliojanti, bet kad jau taip šalta, tai didelių vilčių nedėjome.

Paskui nuvažiavome į senąsias miesto kapines, kurios yra priešais Joniškėlio gimnaziją. Iš viso mieste yra ketverios kapinės, senosioms jau apie 300 metų. Kapinių vidury stovi didelė koplyčia, kurioje amžinojo poilsio atgulė didelė Karpių šeimos dalis. Koplyčios kairėje neįmanoma nepastebėti seno, gal kiek apleisto, bet XIX amžiaus pabaigoje labai brangaus ir prabangaus kapo, ant kurio paminklo užrašytas Palmiros Holmowos vardas. Apie jį pasakojama muilo operos scenarijaus verta istorija.

Karpiai buvo viena iš turtingiausių Lietuvos giminių, savo geriausiais laikais valdžiusi kone trečdalį Lietuvos žemių. Žmonės pasakoja, kad tėvas vienam iš Karpių prisakęs – jei tau gims sūnus, gausi visą turtą, bet jei gims dukra, negausi visiškai nieko ir viskas atiteks Tiškevičiams, su kuriais Karpiai giminiavosi. Gimė mergaitė, todėl Karpis sumąstė klastą. Tuo metu jo dvare tarnavo kalvis iš Olandijos, kuriam ką tik buvo gimęs sūnus. Karpis savo dukrytę sukeitė su kalvio sūnumi, paveldėjo didelius turtus ir tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Bet žmonės dar 100 metų kalbėjo, kad svetimą kalvio dukrą jis mylėjo ir lepino labiau nei savo tikrąjį sūnų.

Kalvio pavardė buvo Holm. Pagal legendą, kape gulinti Palmira Holmowa ir yra tikroji Karpio dukra, kuri dėl tėvo ambicijų ir gobšumo negalėjo atgulti didžiojoje koplyčioje.

V. Stanislovaitis parodė dar kelis antkapius. Vienas kryžius labai įdomus, tokio nėra tekę matyti nei Lietuvoje, nei kur kitur – su masonų ženklais ir česnakų galvomis. Koks vampyras tame kape guli, lieka paslaptis.

Šalimais dvejos karių kapinės. Vienos sovietinių kareivių, o kitos pokario partizanų kovų dalyvių su datomis, įrėminančiomis trumpus gyvenimo metus. Daugelis kapų jose, deja, yra simboliniai.

Kovotojų už laisvę kapinių centre stovi antkapinis paminklas 1920 metais kovose su lenkais žuvusiam artilerijos karininkui joniškėliečiui Jonui Stapulioniui. Kaip bebūtų keista, paminklas sovietinių karių kapų pašonėje išstovėjo per visą okupacijos laikotarpį.

O dar ankstesnėse 1918-1919 metų kovose su bolševikais dalyvavo nemaža kuopa iš Joniškėlio, kuris tuo metu buvo apskrities centras. Ginklų joniškėliečiai prasimanydavo Šauliuose ar Bauskėje iš užsilikusių vokiečių dalinių mainais į geriausią visų karų laikais valiutą – kiaušinius, lašinius ir alų. Ginklus atsiveždavo dideliuose karstuose, kas savaitę rengdami laidotuvių procesijas nuo Pakruojo pusės su ta pačia raudančia našle, o kadangi bolševikai draudė į vieną vietą sueiti daugiau negu trims žmonėms, taip pat dažnai kaip laidotuvės būdavo keliamos vestuvės su ta pačia nuotaka ir jaunuoju, kuriose žmonės buvo mokomi naudotis gautais ginklais. Tuometinis Joniškėlio klebonas šiaip buvo liesas, bet iš Šiaulių grįždavo visas nusipenėjęs, paslėpęs po sutana ne vieną šautuvą ir granatą.

1919 metų balandžio pradžioje joniškėliečiai apsupo bolševikų štabą ir iškėlė juodą vėliavą, kurioje buvo nupiešta kaukolė, du sukryžiuoti kaulai ir pats baisiausias pasaulyje užrašas „Joniškėlio mirties batalionas“. 1919 metų gegužės 26 d. Joniškėlio mirties batalionas iš bolševikų išvadavo visą Šiaurės Lietuvą. Vėliau jis buvo prijungtas prie reguliarios kariuomenės ir tapo Devintuoju pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulku, o dabar tai yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas Marijampolėje.

Iš kapinių vėl grįžome prie bažnyčios. Šalia jos stovi ligoninė, kokių vargu ar Lietuvoje yra daugiau. V. Stanislovaitis ligoninės hole atsistojo prie jauno ir gražaus Ignaco Karpio portreto, koks yra ir mano turimame kelionių vadove po Lietuvą, su drauge važiuodamos pasiskaitėme, tik informacijos ten trupiniai.

Ignacas Karpis, paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas, prieš tai minėto bažnyčios statytojo Benedikto Karpio sūnus, vos 14 metų būdamas dalyvavo 1794 metų Kosciuškos sukilime. Jaunas susirgo inkstų liga. Operaciją darė Venecijos profesorius Pesolis, bet ši nepavyko. Viktoras pasakojo, kad išdidus dvarininkas nepageidavo narkozės, kuri anais laikais reiškė pagaliu per galvą tiesiogine to žodžio prasme, o be nuskausminimo operacijos neištvėrė ir šioji liko nebaigta. Būdamas vos 29 metų Ignacas Karpis mirė, bet prieš mirtį parašė testamentą, kuris patenka tarp dešimties įdomiausių bei reikšmingiausių Europos testamentų ir kuris įtraukė Joniškėlį  į pasaulio istoriją.

Ignacas Karpis pirmasis Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Europoje panaikino baudžiavą 16 tūkstančių jam priklausiusių žmonių, nurašė jų skolas, skyrė 400 tūkstančių lenkiškų auksinių įrengti ligoninę ir mokyklą parapijos žmonėms. Testamento vykdymas buvo atiduotas Vilniaus universitetui, kuriame Ignacas buvo studijavęs.

Vykdant Ignaco Karpio testamentą, 1810 metais Joniškėlyje atidaryta vienintelė Lietuvoje, Rusijos imperijoje, Europoje ir, ko gero, pasaulyje universitetinė kaimiška pradžios mokykla. Ji įsikūrė 1792 metais pastatytame vienuolyne, kuris niekada taip ir netarnavo pagal pirminę paskirtį.

Šiuo metu vienintelės Lietuvoje, Rusijos imperijoje, Europoje ir, ko gero, pasaulyje Joniškėlio universitetinės kaimiškos pradžios mokyklos pastatas stūkso užkaltais langais prie bažnyčios dešinėje šventoriaus pusėje ir ant jo užrašytas telefono numeris ir žodis parduodama.

Kairėje šventoriaus pusėje tais pačiais metais buvo įsteigta universitetinė kaimiška ligoninė ir ji, ačiū Dievui, tebeveikia iki šiol. Ligoninėje pagal Ignaco Karpio testamentą nemokamai buvo gydomi visi Joniškėlio parapijos ligoniai.

Iš pradžių ligoninėje dirbo Vilniaus universiteto profesoriai. 10 metų vietos gyventojus nemokamai gydė Adolfas Abichtas, dirbęs ir dėstęs ne vienoje Europos valstybėje. Jo portretas kabo ligoninės hole. O 1865 metais į Joniškėlio ligoninę buvo atkeltas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius su žmona Malvina. Žmonai mirus, gydytojas paprašė, kad jam padėti darbuose ir su kitais mažais vaikais sugrįžtų pirmagimė dukra Gabrielė, kuri, baigusi Liepojos gimnaziją, svajojo studijuoti matematiką Europos universitetuose.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėka Joniškėlis tapo kultūros, lietuvybės, valstybingumo centru, jame lankėsi daugybė Lietuvos šviesuolių, ir, ko gero, pasak V. Stanislovaičio, 1918 metų Lietuva nemaža dalimi gimė Joniškėlyje, Petkevičių bute, kuriame dabar įrengtas Joniškėlio ligoninės rentgenas.

Daktaras Petkevičius niekada nežiūrėjo, kokios parapijos žmogus, turi pinigų, ar ne. Gydė visus. Vietiniai tikėjo, kad užtenka susirasti gydytoją Petkevičių, prie jo pastovėti ir pasveiksi. Taip juk kalbama apie šventuosius.

Apsilankymą Joniškėlyje vainikavo dvaras. Jo senuosiuose rūmuose įsikūręs Lietuvos žemdirbystės institutas ir Joniškėlio krašto muziejus. Šalia yra daug didesnis pastatas – XIX amžiaus pabaigoje pastatyti naujieji rūmai, bet šie Karpiams atrodė nejaukūs, todėl tapo svečių namais. Kol kas jie atrodo liūdnai.

Ant senųjų rūmų laiptų ponas Viktoras pasakojo apie ekscentrišką Eustachijų Karolį Karpį, kuris testamentu paveldėjo anksti mirusio Ignaco turtus, bet buvo visai nepanašus į savo šviesųjį pusbrolį ir nuo savivalės jį tramdė tik tas Ignaco testamentas. Ekscentriškumas buvęs ant ribos su beprotybe, kurią matydami žmonės prisiminė, kad kaip tik Eustachijaus Karolio gimimo laiku buvo kilusios kalbos apie sukeistus vaikus. Tiesa, Eustachijus gyveno ne Joniškėlyje, o kitame Karpių dvare Rėkyvoje.

Eustachijaus anūkė Marija Joana buvo paskutinė Joniškėlio dvaro valdytoja. Ji ištekėjo už savo pusbrolio Benedikto Jokūbo Ignacijaus Povilo Chrizostomo Petro, paskutiniojo iš Karpių giminės, apie kurį dvare daugiausia ir kalbėjome.

Pagal dar vieną legendą, Benediktas (tiek to su kitais jo vardais) norėjo vesti visai ne pusseserę, o jauną skalbėją, kurią įsimylėjo būdamas penkiolikos ir meilė buvo labai stipri. Jaunuoliai slapta susitikinėjo angliškoje parko dalyje anapus upės, balto marmuro pavėsinėje, ir planavo slapčia bėgti į užsienį, kur jų niekas nepažįsta. Bet paskui Benediktas persigalvojo. Kaip išdidus dvarininkas jis atsivedė prasčiokę mergaitę į balių dvare ir visiems pasakė, kad su ja tuoksis.

Kaip ten bebūtų, pagal legendą po tos nakties vargšės merginos daugiau niekas niekada nebematė, o jaunasis Benediktas beveik dešimčiai metų užsidarė savo kambaryje. Žmonės kalbėjo, kad tai tėvas dėl šeimos garbės liepė nužudyti merginą ir netgi išpildė Benedikto svajonę dviem širdims plakti vienai šalia kitos – įsakė išplėšti merginos širdį iš krūtinės ir įmūryti į Benedikto kambario sieną.

Po 10 metų Benediktas vedė savo pusseserę Mariją Joaną, bet su ja vaikų nesusilaukė, nes turbūt daugiau laiko praleisdavo ne pas savo žmoną, o toje marmuro pavėsinėje angliškame parke. Sako, kad naktimis dvare galima išgirti jaunos bėgančios moters žingsnius. Bėga ir bėga vargšė skalbėja, ieškodama savojo Benedikto. Ir dabar vasarą, liepos 23-iosios naktį, tą pačią, kai buvo nužudyta mergina, dvaro parke galima pamatyti dvi gelsvai rausvas liepsneles. Jos šoka taip, kaip kadaise per balių šoko Benediktas ir skalbėja…

O realistai priduria, kad skalbėja gyveno kaip gyvenusi ir tikrasis Benediktas su ja susilaukė sūnaus, vėliau tapusio mokslininku.

Parke gerai lankytis žiemą, kai atsiveria žmogaus rankų darbo sukurtas reljefas. Nors kaip nuostabusis parkas atrodė auksiniais Karpių laikais galima įsivaizduoti tik iš V. Stanislovaičio žodžių, vis dėl to ir šiandien jame galima įžvelgti buvusio grožio ir didybės pėdsakų. Ir taip, pasijusti, kad esame čia ne vieni.

Joniškėlio dvaras neįsivaizduojamas be tvartų, kurie neblogai išsilaikę. Ne be reikalo būtent šis dvaras nupieštas ant „Dvaro“ pieno produktų. Tai buvo vienas didžiausių ir moderniausių Lietuvos dvarų. Jo garsiosiose karvidėse prieš daugiau kaip šimtą metų buvo laikoma didelė ir brangi Benedikto Karpio kolekcija – veislinės olandiškos karvės ir jaučiai.

Kai dvare vykdavo koks didesnis balius, banda iškilmingai pražygiuodavo pro dvaro rūmus, taip Karpis ja didžiavosi. Žinia, jeigu kuris svečias dvare lankydavosi dažniau, tai karvių paradai jam gerokai įkyrėdavo.

Pirmojo pasaulinio karo metais Karpis sumokėjo milijoną aukso rublių, kad karvės saugiai nukeliautų į Ukrainą. Jos nuėjo ten pėsčiomis ir paskui beveik visos taip pat pėsčiomis sugrįžo. Viena Karpio karvė kainavo iki 80 rublių. Paprasta karvė tris rublius. Dvaro samdinys per metus uždirbdavo rublį, moteris – 80 kapeikų. Bet valstiečiams po karo badaujant Karpis liepė papjauti savo taip brangintų auksinių karvių, kad žmonės galėtų pavalgyti.

Ekskursiją baigėme dvaro alėjoje, kurios medžiai gal dar prisimena Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, juos ir dvarą aprašiusią savo romane „Ad Astra“. Rusų kareiviai Antrojo pasaulinio karo metais retus parko medžius kirto malkoms, o turtingos Karpių dvaro bibliotekos vertingos senovinės knygos stalininiu pokariu Joniškėlio mokykloje buvo audojamos karpiniams per darbelių pamokas. Tai tiek.