Kvietimą prisijungti prie Gražinos Kadžytės vedamos ekskursijos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute gavau per socialinius tinklus. Iš teisingų ekskursijų dažniausiai išsinešu daugiau klausimų nei jų turiu ateidama, ne išimtis buvo ir antrasis apsilankymas Vileišių namuose.
Petrą Vileišį neretai painioja su broliu, Vasario 16-osios akto signataru Jonu Vileišiu. Vargu ar įmanoma lyginti brolių indėlį į modernios Lietuvos istoriją, bet Vilniuje vis dėlto kalbame apie Petrą. Stovėdama Vileišių rūmų apžvalgos aikštelėje laisvai galėjau vaizduotis kitoje upės pusėje matanti (ne, ne tai, apie ką pasakojo ekskursijoje Gražina Kadžytė) – Garmiestį, kur gamyklai savo geležine ranka vadovauja Mechanikų gildijos galva. Andriaus Tapino romane „Vilko valanda“ originaliai, bet itin taikliai atspindėtas Petro Vileišio vaidmuo tautinės valstybės statymo procese.
Vileišiai kilę nuo Pasvalio. Petras buvo vyriausias tarp šešių brolių ir trijų seserų. Tarp jo ir signataro Jono net 21 metų skirtumas. Neseniai pastatytame nevienareikšmiškai vertinamame paminkle Vileišiams įamžintas taip pat ir trečiasis brolis gydytojas Antanas Vileišis. Kartu su Petru tiltų statyboje dirbęs mechanikas Anupras Vileišis, ūkyje likęs Kazimieras – ne. Lėšas paminklui skyrė Vileišių giminės bei projekto rėmėjai, taigi jų valia, kas nusipelnė būti įamžintas ir pagerbtas.
Plačiai žinomoje nuotraukoje Jonas, Petras, Antanas ir Anupras Vileišiai. Šaltinis: Wikimedia Commons
Petras Vileišis buvo itin gerai išsimokslinęs: baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą ir Peterburgo kelių inžinierių institutą. Belgijoje išmoko dirbti su išskirtine plieno technologija. Buvo Rusijos imperijoje itin paklausus aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų tiltams įrengimo specialistas. 1889 metais netgi buvo apdovanotas ordinu. Per beveik dvidešimt metų susikrovė didžiulį 830 tūkstančių rublų kapitalą. 1898-1899 metais su pinigais ir šeima, žmona aristokrate lenkaite Alina Moščinskaite-Vileišiene, kilusia iš Oršos gubernijos, šešiais vaikais, matyt, ir brolio Anupro šeima, atsikėlė į Vilnių. Nuo tada prasideda Vileišių namų istorija.
Į šiuos rūmus abi Vileišių šeimos įsikėlė, ko gero, 1905 metų pabaigoje. Vienas iš sūnų, tik dvylikos sulaukęs Petriukas, tuo metu jau buvo miręs.
Namas ir šiandienos masteliais fantastiškai gražus. Asmeniškai man – vienas iš gražiausių pastatų Vilniuje. O tuo metu tai turėjo būti kažkas neįtikėtino.
Didžiuliame sklype buvo pastatytas priemiesčio sodybos architektūrinis pastatų ansamblis. Pagrindiniame pastate gyveno šeimininkai, palei sklypo tvorą pastatyti mažesni ūkiniai pastatai, o didžiajame pastate prie gatvės buvo įkurta „Vilniaus žinių“ redakcija, spaustuvė, salė parodoms ir koncertams bei patalpos kitoms reikmėms. Čia 1907 m. sausio 9 dieną įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda. Projektuota galvojant į ateitį: prireikus kiekvieną aukštą buvo galima transformuoti į nuomojamus butus ir to prireikė, kad namą vėliau paveldėjusi dukra Elena Vileišytė-Jaloveckienė turėtų iš ko vertis. Po motinos mirties 1931 metais išvykdama į Varšuvą Elena pardavė namą lietuvių švietimo draugijai „Rytas“. Nuo tada rūmai visada buvo susiję su lituanistikos įstaigomis. Kalbant apie Vilnių tai stebuklas, kad viskas išliko. Šiuo metu Vileišių rūmuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Derinantis prie ryškios Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kaimynystės, architektas Augustas Kleinas ir užsakovas Petras Vileišis į apdailos detales įdėjo baroko atspindžių.
Prieš statybas sklypas nesiskyrė nuo kitų aplinkui, buvo nuožulnus kaip šiandieninė K. Būgos gatvė. Teko suvežti ir suplūkti daug žemių. Anot Gražinos Kadžytės, kai prireikia, lietuvis gynybai ar patogumui piliakalnį ir dabar susipils.
Viename iš ūkinių pastatų pradžioje buvo karietinė, po to vienas pirmųjų automobilių Vilniaus mieste, o antrame aukšte gyveno aptarnaujantis personalas. Ilgus metus iki rekonstrukcijos tas mažasis ūkinis pastatas buvo gyvenamasis namas, kuriame nuo 1932 iki 2002-ųjų gyveno ir dirbo geroji rūmų dvasia bibliotekininkas Pranas Razmukas. Į mokslo draugiją jis atėjo esant gyvam daktarui Jonui Basanavičiui. Gyveno, sukūrė šeimą, užaugino vaikus, rūpinosi biblioteka ir saugojo didelę paslaptį. 1944 metais rūmų palėpėje Razmukas kartu su profesoriumi Biržiška įrengė maždaug pusmetrio erdvę, kurioje paslėpė svarbius dokumentus, tarp jų ir žvalgės Marcelės Katiliūtės archyvą. Paslaptį Razmukas atskleidė likus porai metų iki savo mirties. Buvo vilčių slėptuvėje rasti Vasario 16-osios akto originalą, tačiau jos neišsipildė.
Ilgą laiką manyta, kad krosnys pagamintos Olandijoje ar kur kitur pagal specialų užsakymą, tačiau paaiškėjo, kad tai suomių firmos „Abo“ serijinė gamyba. Po renovacijos jos šildymui nebenaudojamos, yra tik dėl grožio.
Iš skardos pagamintą šviestuvą savo šeimininkui įkurtuvių proga padovanojo P. Vileišio įkurtoje metalo dirbinių gamykloje dirbę jauni metalo meistrai. Tai buvo bene pirmasis elektrinis šviestuvas Vilniuje.
Vileišių šeimos valgomajame ir svetainėje tradiciškai užsibūname ilgiau pasikalbėti apie šeimos istoriją, su lituanistine veikla ir institutu susijusias asmenybes.
Buvo netikėta atrasti, kad Petrą Vileišį su Jonu Basanavičiumi siejo glaudūs ryšiai ir apskritai jų gyvenimai tekėjo lygia greta. Abu gimė tais pačiais metais ūkiuose derlingiausiose Lietuvos žemėse, abu buvo pirmagimiai sūnūs, išleisti į gerus mokslus, susirašinėjo dar nuo studijų metų ir planavo, kaip gaivins lietuvybę ir ką darys atkurtoje Lietuvoje. Nė vienas negavo paskyrimo į Lietuvą, o pagaliau grįžę į Lietuvą, Vileišis anksčiau, Basanavičius vėliau, dirbo kartu. Basanavičius užsiėmė idėjine lietuvybės gaivinimo veikla, o Vileišis organizaciniais reikalais ir už viską mokėjo.
Per dešimt metų parsivežto kapitalo nebeliko, teko lįsti į skolas ir 1908 metais vėl išvažiuoti į Kaukazą tiesti geležinkelių. Taigi savo puikiuosiuose rūmuose Petras Vileišis pagyveno tik trejetą ar ketvertą metų. Beveik dešimties tolesnių metų darbo vaisius nubraukė bolševikų perversmas. Rusija liko skolinga Vileišiui milijonus. Į Lietuvą jis, pasenęs ir nebe milijonierius, grįžo tik 1921 metais. Liudijimai apie tą laiką kuklūs. Atrodo, kad į Lietuvą grįžusio Petro Vileišio niekas ypatingai nelaukė.
Jeigu 1918 metų vasario 16 dieną Petras Vileišis būtų buvęs Vilniuje – ar būtų buvęs vienas iš dvidešimties? Bet atkuriant Nepriklausomybę jis buvo dar tik ilgame kelyje namo. Lietuvos Tarybos nariu buvo išrinktas ir vėliau Vasario 16-osios akto signataru tapo jaunesnysis brolis teisininkas Jonas, lygiai taip pat kietas ir atkaklus. Kartu su Mykolu Biržiška, Steponu Kairiu (be kita ko, Seponas Kairys taip pat buvo inžinierius, kartu su P. Vileišiu statė tiltus) ir Stanislovu Narutavičiumi išsireikalavo priimti Aktą be įsipareigojimų Vokietijai.
Petras Vileišis kaip gimė, taip ir mirė keliais mėnesiais anksčiau už Joną Basanavičių 1926 metų rugpjūčio 12 dieną. Tik po dešimties metų jo palaikai iš Kauno buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti nepaprastai dailioje šeimos koplyčioje Rasų kapinėse, kurią dar 1904 metais, mirus sūnui, suprojektavo tas pats architektas Augustas Kleinas.
Rasose lankiausi su ekskursija, skirta lietuvybės budimo laikotarpiui, todėl stabtelėjome ir prie Vileišių koplyčios. Joje palaidoti Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai, Petro žmona Alina Moščinskaitė, sūnus Petriukas ir Vytautas, kiti šeimos nariai. Po ekskursijos pati viena dar bent dvi valandas sukau Rasose ratus (norėjau rasti, kur palaidotas Aleksandras Dalevskis; deja, bet sukilėlių kapai nežymimi kaip signatarų ar partizanų) ir netyčia aptikau atskirai palaidoto Anupro Vileišio kapą. Jis yra pagrindinio tako dešinėje, netoli nuo Jono Basanavičiaus.