„Vėtrungė“ man labai graži. Jos smailė iš mūsiškės Lazdynų pusės atrodo aukščio sulig televizijos bokštu kitoje, kur stovi mikrorajono simboliu tapęs „Rytas“, plačiau žinomas kaip „Arklys“. Galima sakyti, kad mums Lazdynuose su menu pasisekė.
Vat įdomu, koks nuošimtis lazdyniečių nutuokia, kad „Vėtrungė“ yra menas? O jei ir nenutuokia, nėra ko stebėtis, nes paprastai menas nelaikomas šiukšliadėžėse (ups, fontanų duobėse) ir pagal galimybes saugomas nuo vandalų.
Kinetinė metalo kompozicija, 1973 m., dailininkas ir skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974). „Vėtrungė“ bene vienintelis Vilniuje viešai matomas (čia be sąlygos, kad tokią apleistą gėda kam rodyti) Valaičio kūrinys, kiti prapuolė kartu su „Dainava“, „Palanga“, „Gintaru“, „Žirmūnais“, „Šaltinėliu“ ir t.t. Valaitis vadinamas ne tik Lietuvos ar SSRS, bet ir Vakarų 7-ojo dešimtmečio modernizmo atstovu. Jo amžininkė ir draugė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė knygoje „Egziliantės užrašai” rašė – „vaidenasi, kad į ūkanotą Lietuvos žemę buvo trumpam užsukęs siautulingas Antikos dievas pažaisti su ugnimi ir iškalti iš vario saulę“.
Įspūdinga asmenybė, kultūristas, artistas, gražus vyras, žmogus-legenda. Prieš dvejus metus, minint 80-metį nuo menininko gimimo ir 40-metį nuo paslaptinga vadinamos mirties, buvo darbų paroda, straipsnių, TV laidų, galima susirasti. Palaidotas Saulės kapinėse.
Kad ir gražaus praeityje fontano, bet vis tiek duobė, kuri (nereikia turėti iliuzijų) niekada nebeatgims fontanu – ar tai pakankamai teisinga vieta „Vėtrungei“ – klausimas retorinis, kurį nežinau kam adresuoti.
O gal duobėje verčiau priversti žemių ir prisodinti oranžinių gvazdikų?