Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį išilgai ir skersai apvažiavome Žemaitiją. Vienas šitos kelionės stabtelėjimas man buvo labai svarbus, todėl apie jį noriu parašyti plačiau. Jau prieš trejus metus norėjau nuvažiuoti į Brėvikius, kai ieškojome Milkantų, bet pritrūko laiko ir keliai tuomet išgąsdino.
O prasidėjo viskas prieš ketverius metus, kai Vilniuje paleido autobusus, apklijuotus Vasario 16-osios Akto signatarų nuotraukomis. Negėda prisipažinti – važinėjau paskui ir naršiau. Geriausias visų laikų edukacinis projektas.
Žmogus, kurio povyza nuotraukoje tuomet patraukė labiausiai – Stanislovas Narutavičius.
Žemaičių bajoras, Brėvikių dvaro savininkas. Vienintelėje bendroje visų signatarų nuotraukoje sėdi J. Basanavičiaus dešinėje, išsiskirdamas ūgiu ir stotu. Teko skaityti, kad galbūt paties Akto autorius. Dažniau nutylimas, tinkamai neįvertintas, beveik neįamžinto atminimo. Kodėl? Nežinia. Nepatogus, matyt.
Vasario 16-osios Aktą pasirašė su baisiąja w – S. Narutowicz (Grob Rodziny Narutowiczow, iškalta plokštėje ant kapo). O kalbėjo žemaitiškai.
1863-ųjų sukilėlio sūnus. Tiesa, tėvas mirė, kai Stanislovas buvo ketverių, bet motina Viktorija Ščepovska-Narutavičienė, nors ir neturtinga, netekusi savo dvarelio, pasistengė vaikams suteikti geriausią išsilavinimą, kokį tik išgalėjo. Po vyro mirties prisiglaudė pas grafą Antaną Rönne, šio žmonos prašymu, Renavo dvare, kur Laurynas Ivinskis mokė ne tik grafo anūkus, bet ir Stanislovą su jaunesniuoju broliu Gabrieliumi. Mirus grafui, Narutavičienę su vaikais globojo Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis. Abudu broliai baigė vokišką Liepojos gimnaziją, kuri anuo metu garsėjo tolerancija kitaminčiams. Ori išsilavinusi bajorė nenorėjo, kad jos sūnūs mokytųsi rusiškoje gimnazijoje.
Advokatas, visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, 1905 metų revoliucijos dalyvis, vadinamosios Alsėdžių respublikos vienas iš įkūrėjų ir vadovas.
Vienas iš keturių maištininkų, kartu su Jonu Vileišiu, Mykolu Biržiška ir Steponu Kairiu, kurie pareikalavo, kaip kad pasakojo Signatarų namuose, kad akte nebūtų Antano Smetonos siūlytos nuostatos, kad Lietuva amžinai susijusi ryšiais su Vokietija, ir atstovėjo bekompromisės Lietuvos nepriklausomybės idėją priimant radikalų sprendimą – savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Tuomet šiems keturiems drąsiems vyrams pavyko įtikinti šešiolika kitų ir 1918 m. vasario 15 d. pasiekti susitarimą.
Buvo vedęs Joaną Bilevičiūtę, baigusią filosofijos studijas Šveicarijoje. Rašoma, kad ji buvo pirmoji moteris Lietuvos istorijoje, įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje grįžo į savo Brėvikius.
Iš straipsnio „Vorutoje“:
S.Narutavičiaus ūkyje tvyrojusią atmosferą galima pavadinti „Brėvikių respublika“: tai, ko nepajėgė įgyvendinti „didžiosios politikos“ bandymais, jis įkūnijo savo dvare. Senieji alsėdiškiai Brėvikių dvaro šeimininką S.Narutavičių prisiminė kaip labai paprastą ir dorą žmogų, ne tik gynusį juos nuo politinės savivalės ir plėšikavimų 1905–1907 m. revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Alsėdžių bažnyčioje Narutavičiai melsdavosi ne labiausiai gerbiamiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose, greta nekilmingų ir neturtingų kraštiečių. Samdinių vaikams nedrausdavo lakstyti po kiemą ir sodą, pasiskinti obuolių. Brėvikiuose veikusioje mokyklėlėje 1891–1899 m. slapta, o panaikinus spaudos draudimą ir viešai, J.Narutavičienė mokė dvaro ir apylinkių vaikus lietuvių kalbos . Ten buvo klasė, lenta, o vadovėlius ir rašymo priemones dvarininkų šeima vaikams duodavo veltui, pamokos prasidėdavo pasibaigus ganiavos metui. Samdiniams ar jų šeimos nariams susirgus, šeimininkai rūpindavosi, kad būtų pakviestas gydytojas, dažnai pati šeimininkė padėdavo ligonį slaugyti. Dvarininkui dėkingi samdiniai neieškodavo kito šeimininko, kai kurie Brėvikiuose išdirbdavo net dvidešimt metų. Dalis jų net nepatikėjo šeimininko netektimi – Brėvikiuose ir Alsėdžiuose sklandė legenda, kad iš Kauno pargabentas karstas su velioniu buvęs „įtartinai lengvas“ . Samdinių vaikai sovietmečiu prižiūrėjo signataro kapą Alsėdžių kapinėse. Geras vardas dėkingų už rūpestį dėl socialinio teisingumo žmonių atmintyje gerokai pergyveno jo šeimininką.
Ūkininkas, sako, iš jo buvo nekoks. Nusišovė būdamas septyniasdešimties. Palaidotas Alsėdžiuose. Už kelių kilometrų – jo Brėvikiai.
Istoriniuose virsmuose brolis Gabrielius pasirinko kitą pilietybę ir tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu. Galima sakyti, pasiekė daugiau už vyresnįjį brolį. Tos pačios savaitės pirmadienį aplankiau ir jo kapą Varšuvos katedros požemiuose.
Niekur Lietuvoje neteko gadinti mašinos ant tiekos žvyrkelių ir niekur telefono navigacija tiek negadino nervų kaip Žemaitijoje. Alsėdžius išvis galima karūnuoti Lietuvos žvyrkelių sostine iš trijų pusių – ir nuo Telšių, ir į Brėvikius, ir paskui į Žemaičių Kalvariją.
Alsėdžiai taigi nemažas miestelis. Įvažiavus kapinių nematyti, o kadangi navigacija tą dieną buvo konkrečiai supsichavusi, teko kaip reikiant paklaidžioti kiemais bei per pievas (važiavome trimis mašinomis vienas paskui kitą, pirma paklysta (mano), apsisukinėja visos, atrodėme galingai) ir klausinėti žmonių, kol privažiavome kapines. Ten žmonės pasakė, kad signataro kapą rasime už koplyčios.
Uždegėme žvakę, įsmeigėme nedidelę trispalvę.
Brėvikių dvaras priklauso privačiam asmeniui. Internete radau telefono numerį, kuriuo reikėtų tartis dėl apsilankymo, bet prisiskambinti nepavyko – telefonas visą laiką buvo išjungtas. Galbūt numeris pasikeitęs. Teko užvažiuoti neįspėjus. Nieko nesutikome, nė gyvos dvasios. Nebuvo ko prašyti leidimo pasivaikščioti, todėl leidome sau tik tiek, kiek padoru svetimame kieme.
Bet prisiliesti prie vietos, kurioje gyveno signataras Stanislovas Narutavičius, man buvo didelė dovana.
Tą ilgą liepos 6-osios dieną pradėjom aplankydami signataro Jono Smilgevičiaus kapą Užventyje ir baigėme giedodami himną ant Imbarės piliakalnio prie Salantų.