Apie Dimitravą išgirdau jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Tas laikas sutapo su studijų Vilniaus universitete pradžia, kai atvažiavau į Vilnių ir susipažinau su žmonėmis, kurių šeimų atmintis siekė Lietuvą, o ne Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą.
Dimitravas, arba Tarvydai, yra keli kilometrai į šiaurę nuo Kretingos, važiuojant link Skuodo ar Darbėnų. Dimitravu vadinosi XVIII a. pabaigoje – XIX pradžioje Tarvydų kaime grafų Zubovų įkurtas dvaras. Apie dvarą žinau menkai, o ir apskritai Dimitravo vardas labiau siejamas ne su dvaru, o su kalėjimu.
Tarpukariu, 1937 – 1940 metais, Dimitrave buvo įkurtas Kauno kalėjimo filialas – priverčiamųjų darbų stovykla. Joje buvo kalinami komunistai, kitokie valdžiai nelojalūs žmonės, taip pat kriminaliniai nusikaltėliai. Visi šaltiniai pažymi, kad kaliniai rinkdavo iš akmeningų apylinkių akmenis, gabeno juos į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę ir skaldė į keturkampius gabalus, kurie buvo išgabenami greta nutiestu geležinkeliu, kad šiais akmenimis būtų grindžiami Lietuvos keliai ir gatvės.
1941 – 1944 m. Dimitrave veikė nacių koncentracijos stovykla, o apie 3 km nuo jos miške buvo šaudomi ir į vieną didelę duobę verčiami žmonės, daugiausia žydų tautybės. Rašoma, kad Dimitrave ir jo apylinkėse per karą buvo nužudyta 1770 žmonių.
Tarp Dimitravo kalinių šaltiniuose randu kalbininką Jurgį Lebedį, būsimus LTSR veikėjus Justą Paleckį, Motiejų Šumauską.
Sovietmečiu Dimitravo dvaro pastate veikė muziejus, tačiau dabar jo nė kvapo. Šiuo metu vieta yra apleista, kaip ir daug kitų buvusių dvarų Lietuvoje, kad ir tos pačios Vyžuonėlės. Galima būtų manyti, kad Dimitravas yra viena iš tų vietų, kai valdininkai nežino, kaip reaguoti, gal tiesiog valdininkiškas abejingumas kalasi kiaulpienėmis tarp plytelių. Kad tai nėra paprastas apleistas dvaras, byloja prieš beveik penkias dešimtis metų priešais kalėjimo pastatą pastatyta Antano Dimžlio skulptūra „Politiniai kaliniai“.