Alternatyvios kelionių nuorodos
Apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ išgirdau tik kai mano dukra gimnazijoje mokėsi lietuvių literatūrą. Bestudijuojant universitete, kai atsidarė specfondai ir sprogo leidyba, atsivėrė galimybė skaityti geriausią literatūrą, bet tik ne „Tūlą“, nes tuo metu ji tiesiog dar nebuvo išleista. „Tūlą“ užpernai Kalėdų proga man padovanojo draugė, kuriai, matyt, nusibodo laukti, kol aš pati imsiuosi veiksmų,…
Lazdynai dabar ne pats madingiausias gyvenamasis rajonas, bet premiją architektams būtų galima skirti vien jau už tai, kad projektuodami paliko daug erdvės, žalumos ir mažai plyšių šiandieniniams vystytojams. Istorinėje informacijoje rašoma, kad Lazdynų mikrorajonas prieš penkiasdešimt su viršum metų buvo įkurtas vietoje kaimelio, kuris seniau vadintas Leszczynnik, Leszczynka, o prieš Antrąjį pasaulinį karą Leszczyniaki. Nuo…
Rytoj prasidės Adventas, bet šiandien dar lapkritis, ir nors nelaikau savęs Grinču, bet pagal išgales laikausi įsikibusi stengdamasi nepasiduoti komercijos vejamam laikui, todėl šis įrašas bus apie tai, kuo gyvena liūdniausias metų mėnuo. Keliaudama po Lietuvą neretai užsuku į kapines – nebūtinai senas ar istorines, istorija tai nėra datos, tai gyvenimai, istorijos ir palikimas tų,…
Istorijos, kurios sugrąžina į norėtą ištrinti praeitį. Teatras Vilniaus klasika, buvę Vilnius Statybininkų kultūros rūmai, buvusi Antano Vivulskio bažnyčia. Pastate daug persipynusių istorijų, pagrindinės iš kurių likę tik pėdsakai, užuominos, ženklai. Iki 1962 metų čia veikė Antano Vivulskio viso gyvenimo kūrinys – 1913 metais pradėta statyti ir niekada nebaigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Nors anksti…
Adomo Mickevičiaus biblioteka su poetu neturi nieko bendra, jo vardą gavo sovietmečiu, nes tokia buvo mada. O iš tiesų tai buvę grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių rūmai, tų pačių Tiškevičių, kuriems priklausė Lentvario ir Kretingos dvarai ir kurie pastatė Palangos tiltą. Pastatas buvo daug kartų perstatomas ir restauruojamas. Nuo XVIII amžiaus jame buvo nuomojami prabangūs…
Kvietimą prisijungti prie Gražinos Kadžytės vedamos ekskursijos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute gavau per socialinius tinklus. Iš teisingų ekskursijų dažniausiai išsinešu daugiau klausimų nei jų turiu ateidama, ne išimtis buvo ir antrasis apsilankymas Vileišių namuose. Petrą Vileišį neretai painioja su broliu, Vasario 16-osios akto signataru Jonu Vileišiu. Vargu ar įmanoma lyginti brolių indėlį į modernios Lietuvos…
Pirmą kartą į navigacijos paieškų laukelį vedžiau ne adresą, o koordinates. Privažiavusios su drauge dar ir dar kartą tikrinome, ar tikrai tai yra ta vieta. Nesuprantu, kaip istorikai piliakalnius randa va taip va, tiesiog išeina pasivaikščioti į mišką ir štai prašom – piliakalnis. Jeigu ne Darius, kurį metų pabaigoje tikiuosi pasveikinti įveikus piliakalnių iššūkį, t.y. aplankius…
„Vėtrungė“ man labai graži. Jos smailė iš mūsiškės Lazdynų pusės atrodo aukščio sulig televizijos bokštu kitoje, kur stovi mikrorajono simboliu tapęs „Rytas“, plačiau žinomas kaip „Arklys“. Galima sakyti, kad mums Lazdynuose su menu pasisekė. Vat įdomu, koks nuošimtis lazdyniečių nutuokia, kad „Vėtrungė“ yra menas? O jei ir nenutuokia, nėra ko stebėtis, nes paprastai menas nelaikomas…
Projektui „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ duris trumpam buvo atvėrusi Misionierių bažnyčia. Kažin ar kas prisimena ją naudojamą pagal paskirtį? Misionierių bokštai ant Išganytojo kalno man gražiausia, ką barokas su rokoku paliko Vilniuje, bet kai feisbuke pasklido žinia apie projektą ir galimybę pagaliau pamatyti, kaip bažnyčia atrodo iš vidaus, didelis noras neramiai pasimuistė…
Ne toks jau naujas Naujamiestis sparčiai vystėsi devynioliktojo amžiaus antroje pusėje, kai buvo pastatytas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva, su kuriuo susisiekti ir buvo tiesiamos naujos gatvės, tarp jų ir Vytenio, tuomet Orenburgo, šitas pavadinimas labiau tinka sovietinėms nušiurusioms chruščiovkėms ir Burdenkos pašto dėžutės 555 korpusams vaiduokliams, o gal Arkangelo, radau du vardus. Algirdo gatvė tada vadinosi…