Besibaigiant antrai karantino savaitei, artėjant šiltajam šeštadieniui, atėjo mintis atidžiau pasižvalgyti aplink Vilnių, kur vis dar pakanka menkai žinomų, neturistinių, neatrastų vietų. Siekiant patirti kuo mažiau kontakto ir išlaikyti distanciją tai svarbu (skaitant po kelerių metų gali būti sunku suprasti). Taip suradau Nemenčinės piliakalnį, dar vadinamą tiesiog Piliakalniu, toks jo vardas. Pamaniau, kad jeigu aš iki šiol ant jo nebuvau, tai, matyt, ir kiti nesistumdys alkūnėmis – ir buvau teisi.
Pati nustebau, kad tai toks gražus galingas piliakalnis ir kad jis visai greta Vilniaus. Stovi Piliakalnio kaime už Nemenčinės, Kalnelių gatvės gale, kur į Nemenčios upę įteka upelis. Upelis, sako, bevardis, bet bevardžių upelių juk nebūna, tik mes nebežinome, kuo jie buvo vardu.
Šitame piliakalnyje stovėjo didelė Nemenčinės žemės, kuri pirmą kartą istoriniuse šaltiniuose paminėta 1338 metais, pilis. Kai kuriuose šaltiniuose ji įvardijama kaip Mindaugo pilis ir net viena iš galimų Mindaugo Vorutos pilies lokacijų.