Nuo Varšuvos karališkosios pilies iki miestelio vardu Kobylka – apie 23 kilometrus, maždaug tiek pat ir nuo Lazienkų. Šitas miestelis turi gana seną istoriją, bet asmeniškai man jis buvo įdomus tik dėl palyginti neseniai sužinoto fakto, kad Kobylkoje įvyko priešpaskutinis Tado Kosciuškos sukilimo mūšis.
Sukilimas galutinai pralaimėjo po savaitės Varšuvoje, Pragos priemiestyje, kur vadovaudamas vienai iš LDK sukilėlių divizijų ir Pragos šiaurinio sektoriaus gynybai lapkričio 4 dieną mūšyje žuvo ir 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas leitenantas Jokūbas Jasinskis.
Taigi šauna į galvą mintis ir išbujoja. Taip vietoje Pultusko kelionių planuose atsirado Kobylka. Prisipažinsiu, gana sunkai sekėsi planuoti nuvažiavimą tenai iš Varšuvos viešuoju transportu, nes autobusai, jeigu tikėčiau vieša info, važiuoja tik kelis kartus per dieną. Laimei, atradau priemiestinius traukinius. Jei kada būdami Varšuvoje sumanysite aplankyti tą miestelį, rekomenduočiau sėsti į raudonosios linijos (M2) metro traukinį ir važiuoti iki galinės stotelės Dworzec Wileński. Tai dar irgi Pragos rajono ribose. Šalimais yra priemiestinė traukinių stotis Warszawa Wileńska, iš kurios kelionė traukiniu iki Kobylkos trunka apie 20 minučių, o traukiniai važiuoja gana dažnai.
Mano atveju tai buvo „Koleje Mazowiecie“ firmos traukinys, kurio galutinis tikslas buvo miestas Tłuszcz (nieko, išmokau ištarti Świętokrzyska, išmoksiu ir šitą, jei reikės). Bilietą pirkau iškart į abi puses už 10,76 zloto (nuo kortelės nukonvertavo 2,59 Eur). Kasininkė angliškai nekalbėjo, todėl nors bilietą nusipirkau be problemų, daugiau jokios informacijos nei aš mokėjau paklausti, nei ji suteikti. Iš personalo tik tą vieną kasininkę ir mačiau.
Wileńska apskritai nėra pati jaukiausia stotis, kad ir koks mielas širdžiai būtų jos pavadinimas. Siekiant išvengti aplinkui stotį besitrinančių personažų, į ją verčiau eiti per prekybos centrą, kuris veikia tose pačiose patalpose. Vienas toks, matyt, normaliai apsirūkęs, atsekė paskui nuo metro, laukė, kol nusipirksiu bilietus, o paskui pristojo, ar aš laisva. Supykusi apšaukiau, kad persekioja, o jis už tai supykęs išvadino mane Londono feministe. 50:50. Bet, matyt, išgąsdinau kažkiek.
Po 20 minučių išlipusi iš traukinio Kobylkoje Jono Pauliaus II alėja nuėjau tiesiai į kapines. Prieš tai pasitikrinau maršrutą pagal google maps – pasiklysti neįmanoma. Daugiau niekur nesiblaškiau, nes į Varšuvą norėjau grįžti dar nesutemus. Kobylkoje yra graži barokinė bažnyčia, dėl kurios gal norėsiu grįžti, bet būtent kapinėse yra vienintelis man žinomas to mūšio ženklas – dvi atminimo lentos 1794 metų spalio 26 dieną žuvusiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariams ir sukilėliams. Buvau aptikusi informaciją, kad mūšio kovos vyko bažnyčioje ir kapinėse taip pat.
Mūšyje žuvo apie 450 karių, kuriuos palaidojo ir visą tą laiką prisiminė Kobylkos gyventojai. Žlugus Sovietų Sąjungai, kai jau buvo galima pagerbti rusų armijos nužudytuosius ir minint sukilimo 200-ąsias metines, miestelio kapinėse prie Matuszewskių koplyčios bendruomenė įrengė atminimo lentą. Prieš dvejus metus atminimo įamžinimu pasirūpino ir mūsų ambasada Lenkijoje. Lentose iškalti tekstai šiek tiek skiriasi, esmė ta pati. Rytoj sueis 224 metai.
Į stotį grįžau sulig traukinio atvažiavimu, todėl už keliolikos minučių jau buvau Varšuvoje, o neilgai trukus ir mano pamėgtame prekybos centre „Złote Tarasy“. Vakarienė, šis bei tas skanaus kelionei, tiek tos dienos.