1980-81 metais sukurtas kultinis septynių serijų Rygos kino studijos filmas „Ilga kelionė per kopas“ vargiai ar buvo – nepamenu, kad būtų buvęs – rodomas Lietuvos žiūrovams pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Tarsi būtų neaišku, kaip politkorektiškai reaguoti į sovietinę melodramą, kuri suinspiravo begales moteriškų aistrų tuometinėje 1/6 pasaulio.
Filme vaizduojama latvio žvejo Artūro ir gražuolės Martos meilės istorija nuo 1939 m. iki septintojo dešimtmečio pradžios – reziumuoja Vikipedija. Pagal siužetą latvis žvejys Artūras Banga, kurį vaidino taip skausmingai trumpai gyvenęs šviesios atminties Juozas Kisielius ir kurį buvo įsimylėjusi pusė Sovietų Sąjungos moterų, išsiskyrė su savo Marta (latvė Lilita Ozoliņa) dėl visokių ten įtarimų meilės trikampiais, ir ji ištekėjo už turtuolio Richardo, kurį vaidino Romualdas Ramanauskas ir kurį buvo įsimylėjusi kita, turbūt net didesnė, SSRS moterų dalis. Latviai piktinosi, kad negi neatsirado latvių aktorių atlikti pagrindinius vyrų vaidmenis. Taigi tokių vyrų – neatsirado.
R. Ramanauskas yra sakęs, kad visos filmo kamerinės scenos buvo patikėtos aktoriams, kurie ir lygino scenarijaus duobes. Grįžtant prie siužeto, Marta tuo tarpu jau laukėsi Artūro kūdikio. Okupacija, karas, sumaištis. Marta mano, kad Artūras žuvęs, jų keliai su Richardu išsiskiria. Kad ir atsargiai, bet paliesta pokario tremčių tema. Reabilituota Marta su sūnumi lieka Sibire – po daugelio metų ją, gyvenančią Irkutske, susiranda buvęs vyras Richardas, kažkokiais stebuklingais verslo keliais atvažiavęs į SSRS iš Hamburgo. „Noriu, kad būtum laiminga. Tavo Artūras gyvas“. Ir Marta su suaugusiu sūnumi grįžta į Latviją, kad ant jūros kranto lauktų to savo Artūro ir pasakytų sūnui – aš laiminga, nes esu čia.
Tiek trumpai apie pagrindinį siužetą. Pirmą kartą „Ilgą kelionę per kopas“ per televiziją parodė 1982-ųjų vasarą ir tai buvo kažkas tokio.
Meilė tai meilė, bet jūra… Mano vaikystės jūra. Tada dar nebuvau mačiusi tikros.
Mintis susirasti filmavimo vietas kirbėjo porą metų, o atliekant namų darbus teko panaršyti internete latvių kalba. Nors filmas (išskyrus Irkutską, iš tiesų tai Kareliją) buvo nufilmuotas Latvijoje, vienu ypu aprėpti visas vietas pasirodė sunkoka, todėl šį kartą nusprendžiau aplankyti tris svarbiausias – Tukumo (Tukums) miestą, iš ten pavažiuoti Jūrmalos pusėn į Bigaunciemo, Lapmezciemo ir Ragaciemo kaimus, kur daugiausia buvo filmuojami žvejų kaimo vaizdai, ir pakeliui į vakarus užsukti Kaltenėn, nuo kurios akmenuotos pakrantės bei bažnyčios prasideda pirmoji serija.
Iš Vilniaus išvažiavome tik dvyliktą dienos, Tukumą (su keliais sustojimais kavos, benzino, ledų) pasiekėme apie ketvirtą. Latvija, kaip ir Lietuva, šeštadienį kankinosi 35 laipsnių kaitroje. Miestelis mus pasitiko ištuštėjusiomis gatvėmis.
Gaila, bet ilgąjį savaitgalį buvo uždaryta ir kavinė adresu Liela gatvė 7. Tame sename mediniame name iki 1994 metų veikė vaistinė, kurioje buvo filmuotos scenos, kaip Artūras, ką tik nusipirkęs vaistų karvėms, susitinka Martą, neseniai grįžusią iš Vokietijos. 
Tukume filmuota senamiesčio Liela, Darzu ir Harmonijas gatvėse, kurias galima greitai apeiti stebinant tingias kates ir, tikėtina, vieną kitą žiūrovą languose.
Jeigu ne tirpdantis karštis, Tukumą verta apžiūrėti geriau. Grįšiu, jei kada atostogausiu prie Rygos įlankos.
Tris „ciemus“ pasiekėme apie šešias. Žinojau, kad viena filmavimo vieta yra Lapmezcieme, pajūry einant tiesiai nuo Liepu gatvės. Krantelis, į kurį atvedė takas palei tvorą, buvo labai siauras ir nešvarus, o dar tos skruzdėlės. Panašu, kad filmuota buvo šalimais esančioje sodyboje būtent tos paskutinės filmo scenos.
Visą „ciemų“ krantą apvaikščioti reikėtų dienos ir trupučio pasiaukojimo, nes Bigaunciems, Lampezciems ir Ragaciems švelniai tariant mažiausiai mieli iš visų kurortų nuo Jūrmalos iki pat Kolkos. Negaišome jiems laiko ir patraukėme į vakarus.
Miške už Ragaciemo pakelė buvo ne vieną kilometrą užrikiuota mašinomis, daug su lietuviškais numeriais. Paskui žmonės pasibaigė ir prasidėjo gražesnės vietos. Tuo gražesnės, kuo mažiau žmonių. Engure, Mersrags, kuriame išlipome pasižvalgyti į laivų uostą, pro mašinos langą visai patiko Roja.
Kaltenes namai taip pasislėpę už medžių, lyg kelis kilometrus važiuotum per mišką. Greitis neribojamas. Už medžių šmėkščioja garsusis akmenų krantas, o dešinėje stovi Kaltenes Šv. Kotrynos evangelikų liuteronų bažnyčia. Už jos ir filme įamžintų Kaltenes kapinių nusileidome prie jūros, šiltos kaip lietuviškame ežere šilčiausią vasarą ir lygiai tokios pat dumblinos.
Tokia atšiauri Kaltene atrodė filme, ir tokią jaukią saulėlydyje išvydome mes.
