Pirmą kartą į navigacijos paieškų laukelį vedžiau ne adresą, o koordinates. Privažiavusios su drauge dar ir dar kartą tikrinome, ar tikrai tai yra ta vieta. Nesuprantu, kaip istorikai piliakalnius randa va taip va, tiesiog išeina pasivaikščioti į mišką ir štai prašom – piliakalnis.
Jeigu ne Darius, kurį metų pabaigoje tikiuosi pasveikinti įveikus piliakalnių iššūkį, t.y. aplankius visus beveik tūkstantį, ir jo rekomendacija aplankyti šitą netolimą, mažai žinomą ir nenutryptą piliakalnį, man pačiai tikrai nebūtų šovę galvon jo ieškoti. Buvau apie jį girdėjusi, bet daugybę kartų važiavau Titnago gatve ir niekad nepagalvojau, kad miškas gatvės kitoje pusėje, kur upė kiek nutolsta, ir yra Gariūnų piliakalnis.
Kalno šlaitas nuo Titnago gatvės labai status. Kildamos ir leisdamosi su drauge nuolat rizikavome nusiristi į apačią arba išsisukti kojas. Laikytis nėra už ko, daug medžių yra beviltiški puvėkai.
Gariūnų piliakalnis buvo atrastas tik 2014 metais. Didžioji dalis informacijos – tai žiniasklaidoje ištiražuotas pranešimas apie Gariūnų piliakalnio įtraukimą į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registrą, kuriame piliakalnio atradėjas, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas V. Vaitkevičius cituojamas, kad Gariūnų piliakalnio įtvirtinimai ir geografinė padėtis primena už 3,5 kilometrų nuo jo į šiaurės vakarus plytintį Neravų piliakalnį.
Gariūnų piliakalnis yra įrengtas 80 metrų virš Neries iškylančios stačiašlaitės aukštumos pakraštyje. Piliakalnio aikštelę nuo likusios aukštumos dalies saugo suplokštėjęs gynybinis pylimas ir griovys. Archeologas spėja, kad toje vietoje buvo įtvirtinta gyvenvietė, galbūt gynybinė vieta, nuo kurios buvo stebima Neries upė.
Gražu, ar ne? Senoliai protėviai turėjo neprastą skonį. Nežinau, kada (ar) tai įvyks, bet kai (jei) kalnas bus išvalytas ir įrengti laiptai, jis neatsigins lankytojų.