Pirmiausia tai reiktų nepainioti Punžionių ir Punžonių. Tai du skirtingi kaimai. Pastarieji yra šitapus Neries, žiūrint nuo Vilniaus, o anie kitoje pusėje Švenčionių rajone. Dvaras yra buvęs ir Punžonyse, bet Konaževskių šeimos koplyčia-mauzoliejus yra prie Punžionių – iš to nedaugelio statinių, likusių iš Punžionių dvaro. Dvaro sodyba sudegė prieš beveik 60 metų.
„Pasieniečių keliais 2019“ žygio metu praėjome pro gražią alėją, bet į dvarvietę neužsukome. Kada nors dvaru pasidomėsiu labiau.
Tai tarpukario mano Vilniaus krašto istorija. Konaževskiai buvo paskutiniai Punžionių dvaro valdytojai. Danielius Konaževskis gimė 1871 metais Peterburge, kur baigė karo mokslus, tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1917 metais įstojo į lenkų korpusą, dalyvavo kovose dėl Lenkijos nepriklausomybės, padarė karinę karjerą Varšuvoje. Ne visai į temą, bet nuo Punžionių nelabai toli, tik apie trisdešimt kilometrų, iki Zalavo, Juzefo Pilsudskio tėviškės.
1922 metais išėjęs į atsargą generolas apsigyveno žmonai priklausiusiame Punžionių dvare tarpukario Vilniaus krašte, pradėjo jo pertvarką ir šeimos koplyčios statybas gražioje vietoje atokiau nuo rūmų, ant kalnelio prie Staviškės ežero. Sau nespėjo baigti. 1935 metais nuo širdies smūgio mirusio generolo palaikai koplyčioje buvo perlaidoti po kurio laiko. Ten pat palaidota jo dukra Marija, kuri tėvo pistoletu nusišovė dėl nelaimingos meilės Balingrado kunigui Jozefui Krolai, o vėliau generolo žmonos sesers vaikai. Neseniai koplyčia buvo iš esmės restauruota.
Prie jos buvo įrengtas kontrolinis punktas. Lankymui buvo atidaryta ne tik koplyčia, bet ir laidojimo rūsys, kur buvo galima nusileisti. Tiesa, leistis teko vienai. Daugelis laidojimo kriptų šiuo metu tuščios, tik vienoje stovi karstas su generolo D. Konaževskio palaikais, aptiestas Lenkijos vėliava.