Vaikystės muškietininkai Lvovo gatvėse ir eksterjeruose

Jeigu atpažįstate aktorius nuotraukoje, o gal net prisimenate jų vardus, greičiausiai esate mano kartos ir šį filmą matėte ne vieną ir ne du kartus.

Trijų serijų muzikinis filmas „d’Artanjanas ir trys muškietininkai“ A. Dumas (tėvo) romano motyvais buvo filmuojamas 1978 metais Ukrainoje – Odesoje, Sviržo pilyje, Podgorcų pilyje, Chotyno tvirtovėje, bet daugiausia Lvove. Nors nesu kokia nors ypatinga šio filmo gerbėja, bet tai mano vaikystė, todėl lankydamasi Lvove negalėjau praleisti progos pamatyti, kur tai buvo, o pasiskaičius istorijų, kaip tai buvo, filmas įgavo naujų atspalvių.

Filmuojama buvo greitai ir įdomiai, netgi pikantiškai. Įrašo pabaigoje įdėsiu nuorodą į vieno rusiško blogo straipsnį, kuris daugiausia remiasi filmo režisieriaus Georgijaus Jungvaldo-Chilkevičiaus prisiminimais. Jeigu kam nors sunkoka skaityti kirilica, šį bei tą išversiu. Pavyzdžiui, Michailas Bojarskis ne iš karto gavo d’Artanjano vaidmenį, padariusi jį sovietinio kino žvaigžde. Visus šansus suvaidinti gyvenimo vaidmenį turėjo amžinas sovietinio kino gražuoliukas Aleksandras Abdulovas, praktiškai jis jau buvo patvirtintas. Bet ilgi plaukai, ūsai ir ypač muzikinis išsilavinimas ir muzikalumas (Abdulovui muzikinė dalis buvo per sunki) d’Artanjano vaidmenį lėmė Bojarskiui.

Vaidinti Atą kviestas ir Vasilijus Livanovas (jis gi Šerlokas Holmsas), ir tik pastarajam praradus interesą ir nebeatsakant į režisieriaus kvietimus buvo prisimintas ir po ilgų įkalbinėjimų sutiko vaidinti Venjaminas Smechovas, kurį režisierius įsidėmėjo kaip Volandą teatro scenoje. Dabar jau šviesios atminties Igorį Staryginą Aramio vaidmeniui pasiūlė Bojarskis. Beje, nežinojau, kad Aramis filme kalba ne Starygino balsu, nes aktorius, pasirodo, turėjo kažkokį kalbos defektą.

Dėl Olego Tabakovo (Liudviko XIII), Alisos Freindlich (Anos Austrijietės) ir Valentino Smirnickio (Porto) režisierius buvo tvirtai apsisprendęs iš anksto, o didžiausios aistros virė dėl aktorės, kuri turėjo atlikti šiaip jau ne patį ryškiausią Konstancijos vaidmenį. Iš aukščiau nuleistos Irinos Alfiorovos režisierius nenorėjo, ji neatitiko tipažo pagal scenarijų, kuriam labiausiai tiko Jevgenija Simonova.

Vėliau Jungvaldas-Chilkevičius jautėsi kaltas, kad nepadėjo Alfiorovai atsiskleisti ir nepergalvojo vaidmens pagal jos slavišką ir romantišką natūrą. Miledi vaidmeniui jau buvo patvirtinta Jelena Solovej, bet prieš pat filmavimą paaiškėjo, kad aktorė laukiasi. Tuomet režisierius iš esmės pakeitė Miledi charakterį ir pakvietė, t.y. valdžios sluoksniuose „pramušė“ seksualiąją Margaritą Terechovą.

Filmavimas galėjo bet kada nutrūkti dėl „amoralaus“ ir „antisovietinio“ muškietininkų elgesio. Grupę apgyvendino viešbutyje „Kolchoznaja“, tai yra kolūkietiškame, kuriame gyvenimo sąlygos buvo atitinkamos. Aktoriai iškentėjo dvi dienas, po to protestuodami prieš neteisybę suvirto į režisieriaus dviejų kambarių apartamentus, kuriuos šis gyveno su savo žmona, o tiksliau į jų lovas. Lieka paslaptis, ką aktoriai išsakė filmo direktoriui, bet jie buvo perkelti į geriausią Lvovo viešbutį „Uljanovskaja“, skirtą valdžios šulams. Viskas ten buvo gerai, „tik“ prikaišiota KGB „blakių“, nes viešbutis gi valdžios šulams.

Filmavimui Lvove jau besibaigiant ištiko didelis skandalas, kur kas rimtesnis nei nuolatinės išgertuvės ir mergos. Mat aktoriai beveik kas vakarą savo kambariuose prisikvietę mergų baliavodavo ir vaizduodavo joms filmo scenas beigi skaldė anekdotus. Bojarskis parodijavo Brežnevą, o jau šviesios atminties Levas Durovas (kuris vaidino muškietininkų kapitoną de Trevilį) – patį Leniną. Galų gale Jungvaldą-Chilkevičių išsikvietė KGB ir davė paklausyti, kaip Durovas „pasaulinio proletoriato vadą“ vadina fašistu ir pliku kretinu. Režisierius pamanė, kad filmui jau tikrai šakės, o kūrybinei grupei – lageris, vos dėlto jam pavyko įtikinti KGBšniką, kad aktoriai tarsi beždžionės parodijuoja visus ir viską, įskaitant jį patį, ir pažadėjo, kad tai daugiau nepasikartos. Aktoriai, sužinoję, kas nutiko, išsigando ir su politiniais anekdotais daugiau nebejuokavo, bent jau „Uljanovskaja“ viešbutyje. Bet Levui Durovui visa ši istorija kainavo eilinį apdovanojimą.

Išgertuvės, žinoma, nesibaigė. Lvove aktoriai nuo pat ryto apsirengdavo savo muškietininkų drabužiais ir su jais duodavosi iki vakaro, taip pasipuošę eidavo į restoranus, valgyklas, alaus, net miegodavo su tais apsiaustais ir batais.

Aktoriai buvo be galo populiarūs, filmavimo metu gyvenimas mieste sustodavo. Paskui kūrybinę grupę Lvove visur sekiojo „Volga“. Režisierius manė, kad tai kokia nors gerbėja sekioja paskui kažkurį aktorių, nes paskui grupę visur važinėjo dar ir pilnas autobusas moterų, tarp jų buvo ir aukštas pareigas užėmusių vyrų žmonų. Netoli nuo filmavimo aikštelės patiesdavo staltiesę, tiekdavo prašmatnius pietus, vakarienes, žinoma, su gėrimais, vienu žodžiu, režisieriui tai buvo tikra kankynė. O „Volga“ priklausė pačiam Lvovo valstybinės kelių eismo inspekcijos viršininkui, dideliam muškietininkų gerbėjui. Mašinoje buvo įtaisyta bagažinės dydžio talpa, pilna vyno, ir kraniukas.

Nenuostabu, kad trys muškietininkai (tik Smechovas rečiau filmavosi ir mažiau dalyvavo visuose subuntujuose) ir Vladimiras Balonas (vaidinęs gravdiečių viršininką de Žiusaką) neretai buvo įkaušę.

Nors apskritai ten gėrė visi, išskyrus tik jauną įspūdingą gražuolį Trofimovą (Rišeljė), bet kartą pavyko nugirdyti net ir jį, net, berods, iki ligoninės. Vienu žodžiu, jeigu režisierius ir norėjo įvesti „sausą įstatymą“, jam nepavyko. Minėtas ketvertas ir gvardietį vaidinęs Georgijus Martirosianas, kurio vardo nėra titruose, sykį alkoholiui išleido visus pinigus, įskaitant dienpinigius. Truputį pabadavo, o paskui iš parduotuvės pavogė dėžę rūkytų žuvų. Vogė Martirosianas, kiti nukreipinėjo pardavėjos dėmesį, po to žuvis keitė į įvairesnį maistą ir alkoholį.

Muškietininkai buvo prisiekę – jokių romanų. Bet kad merginoms labai patiko Bojarskis. Beje, milicijai aktoriai irgi patiko. Jiems net atveždavo pasienyje su Lenkija konfiskuotų pornografinių filmų. Atvažiuodavo su savo kilnojamąja aparatūra, visi suguldavo ant žemės ir ant lubų sukdavo filmą. Jau vėliau, grįžę į Maskvą, aktoriai gaudavo vaikų nuotraukų ir ginčydavosi, į ką panašūs.

Ruošdamasi į Lvovą iš pradžių galvojau užsisakyti ekskursiją po filmavimo vietas, bet kaina pasirodė neprotinga net Lietuvos mastais: 300 grivinų (apie 10 eurų) už valandą, tuo tarpu ekskursija trunka mažiausiai 2 valandas ir dar viską reikia padauginti iš dviejų. Su mano interesais visiškai užteko to, ką radau internete ir sužinojau per bendro pobūdžio apžvalginę ekskursiją, taip pat šiek tiek iš rusakalbių ekskursijų, jeigu gidas kalbėdavo garsiai, nes jos „d’Artanjanu ir trimis muškietininkais“ labiausiai domisi. Be to, viešbutyje internetu peržiūrėjau visas tris filmo serijas (yra youtube). Lvovo senamiestis per 40 metų visai nepasikeitė, žiūrėdama filmą trečią ar ketvirtą pažinties su miestu dieną daugelį vietų, kur buvo filmuojama, atpažinau be problemų.

Bernardinų vienuolynas – Paryžius, į kurį ką tik atvyko jaunasis d’Artanjanas ir iš karto susikibo su gvardiečiais, kuriems nepatiko jo žirgas, ir šiaip jie ten karts nuo karto prajoja dainuodami.

Puikieji Potockių rūmai – pono de Trevilio, muškietininkų kapitono, namai. Buvo filmuojama iš abiejų pusių. Ant pagrindinio įėjimo laiptų dainavo Levas Durovas – de Trevilis, ant kitų, puošnesnių, įvyko d’Artanjano susitikimas su Atu, kuriam kliudė petį, o po to su Portu, kuriam skubėdamas nuplėšė apsiaustą, abiejų buvo iškviestas į dvikovą. Tie puošnieji laiptai yra populiari fotosesijų vieta, o ant pirmųjų fotografuotis žiariai nepatogu, nes nuolat kas nors vaikšto.

Skulptūra prie Lotynų katedros, kur d’Artanjanas kompromituoja Aramį pakeldamas nosinaitę su damos inicialais.

Armėnų katedros kiemas turbūt pati žinomiausia filmavimo vieta. Filme jis tapo vienuolynu, kuriame d’Artanjanui buvo paskirtos dvikovos su visais trimis muškietininkais ir kuriame jis buvo priimtas į jų tarpą. Dvikovos su gvardiečiais, kuriose filmavosi ne tik aktoriai, bet ir kaskadininkai, taip pat filmuotos Armėnų katedros kiemuose. Kiemas šiuo metu paprastai užrakintas dėl remonto darbų, bet man nusišypsojo laimė – vieną dieną statybininkai vartus trumpam buvo palikę atvirus.

Drukarska gatvė. Tiesiog gatvė.

Įspūdingi Šv. Jurgio katedros – arba Sobor Sviatoho Yura – laiptai. Ant jų kažkurioje scenoje špaguojamasi, vartų irgi neįmanoma supainioti. Man ši katedra apskritai patiko. Ji ne prie numintų turistinių takų, bet jeigu Lvove turite daugiau laiko, verta pasivaikščioti.

Mokslininkų namų, kurie yra Вул. Листопадового Чину 6, interjeruose buvo filmuojami kardinolo Rišeljė rūmai. Mes apsiribojome eksterjeru.

Snižna gatvė ir Švenčiausios Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia – Konstancijos ir jos vyro namai, kuriuose d’Artanjanas nuomojosi kambarį, taipogi pro čia jis „įjoja į Paryžių”.

Tiek vietų pavyko identifikuoti. Norėtųsi taip pat kada nors apsilankyti Sviržo pilyje, bet ne dėl filmo, o kad ji, pasak istorikų, atrodo maždaug taip, kaip kadaise galėjo atrodyti mūsų renesansinė Rokantiškių pilis.

Istorijų šaltinis: http://dubikvit.livejournal.com/95658.html

Dar viena lankytina neturistinė vieta Vakarų Ukrainoje – Horodokas, miestas, kuriame mirė karalius Jogaila.