Tęsiu pernai, minint modernios Lietuvos Respublikos šimtmetį, pradėtą tradiciją uždegti žvakutę ant Vasario 16-osios akto signatarų kapų. Turėjome dvidešimt drąsių vyrų, tuomet prisiėmusių beprotišką atsakomybę padaryti sprendimą už visą tautą, rizika irgi buvo atitinkama.
Kiekvienas iš jų, ne tik Jonas Basanavičius, nusipelno atminimo ir pagerbimo, nors ne kiekvienam net teko „laimė“ turėti pažymėtą kapą. Tokia tad mūsų modernioji istorija, kad pažymėtą kapą tenka vadinti laime, nors ir kabutėse.
Lietuvoje yra ne vienas Onuškis, šį kartą noriu parašyti apie tą, kur Trakų rajone ir kurį atradau netyčia – kartą tiesiog paklydau, bet įsidėmėjau fantastiškai gražią Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią su užrašu portike De tuis donis tibi Domine offero – deja, nė sykio nepavyko patekti į jos vidų – bei didžiulę akmenimis grįstą turgaus aikštę.
Onuškio bažnyčios šventoriuje 1993 metų birželio 14 dieną perlaidotas šiuose kraštuose ilgą laiką gyvenęs Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.
Vienas iš dvylikos Vilniaus apaštalų
Visomis išgalėmis kovojo už lietuvybę, tačiau lietuviškai geriau kalbėti pramoko tik perkopęs keturiasdešimtmetį. Visą gyvenimą neturėjo jokių problemų dėl pinigų ir dosniai juos dalijo kitiems, bet likimas lėmė baisią mirtį iš bado. Skyrė pinigų Vytauto Didžiojo palaikų paieškai ir net užsakė nukaldinti jiems sarkofagą, kuris dabar laikomas Vilniaus arkikatedroje. Tai tik kelios detalės iš įdomaus ir įvairialypio signataro gyvenimo. Citata iš puikaus 15min projekto Donatas Malinauskas – dosnusis signataras, kuriam likimas lėmė baisią mirtį iš bado.
Donatas Malinauskas buvo vienas iš trijų Aktą pasirašiusių bajorų. Atkreipiau dėmesį į du išsiskiriančius parašus tarp visų po Jurgio Šaulio ranka surašytu aktu. Donatas Malinauskas ir Stanislovas Narutavičius turėjo savo rašiklius, todėl jų parašai ryškesni. Teko skaityti ir kitą istoriją, esą Malinauskas, vėlgi kaip tikras bajoras, pramiegojo akto pasirašymą, todėl pasirašė vėliau, po pietų ar net kitą dieną, ir už tai gavo per veidą nuo paties Jono Basanavičiaus. Manau, vargu ar patriarchas būtų leidęs sau trenkti antausį vienam iš seniausių bendražygių.
Nepriklausomybės priešaušryje Donatas Malinauskas buvo vienas iš vadinamųjų Vilniaus apaštalų (priklausė draugijai „Dvylika Vilniaus apaštalų“). Lietuvybės reikalus, lietuviškos spaudos platinimą rėmė ir darbais, ir pinigais. Padėjo iškovoti lietuviams Šv. Mikalojaus bažnyčią Vilniuje. Padėjo organizuoti Didįjį Vilniaus Seimą.
Bažnyčios kaimynystėje – akmenimis grįstą istorinę Kipro Petrausko aikštę, kuri senovėje buvo turgaus aikštė. Ji ir atrodo kaip iš kadaise, kai aplinkui šurmuliavo karčemos. Aikštės viduryje gražiai restauruotas, labiau į paminklą nei šulinį panašus, stūkso senasis šulinys.
Taip pat Onuškį labai puošia skulptoriaus Juozo Lebednyko, šiame miestelyje gimusio ir baigusio mokyklą, darbai. Mano žiniomis, Onuškyje yra trys Juozo Lebednyko darbai, neskaitant restauruoto senoji šulinio – Šv. Roko skulptūra, Gėlių angelas ir Šv. Marija Onuškio bažnyčios šventoriuje.
Visus tris ir radome, bet galbūt jums jau pavyks rasti daugiau.